[Я0] atgult, ilsėtis ir atgimt

... nuo vaikystės sapnuose krentu iš aukšto į piratų laivą. Tikriausiai dėl to dabar turiu fobiją aukščiui ir greičiui. Bijau iš aukšto greit nukrist. Apie baimes. Turiu dar keletą. Bijau krentančių medžių. Ir vėjo tuomet. Lūžtant ir traškant. Braškant. Bijau, kad užkris ir rytojus nebeišauš. Bet pavasaris užgims. Ir iš mano kūno žemėje išaugs medis. Tapsiu sėkla po žeme. Ir dar... bjaurių žmonių. Su kaukėmis ir plastmasinių. Tų, kurie niekada nebūna natūralūs ir negali pasirinkti, pro kurias duris jiems eiti.Spalvoti muilo burbulai skrieja link jūros. Ant kopos norisi gulėt, į jūrą bėgte bėgt. Ir iki kelių įbrist, mėgautis kojų gėlimu.Ir su žmogumi pursluose šėlt. Mums šalta. Meluojam sau, - ne šalta. Kojų gėlimas nėra blogai, tai ganėtinai malonu. Purslai vis kyla, jau ties bambomis mūsų. Ir bangos vis aštresnės. Reikia bėgti iš pavojų lauk, bangos iš aukšo ir greit krenta. Ir rytojus gali nebeišaušt. Tada nebe medžiai iš mūsų augs, o povandeninės žolės ir augalai. Galbūt namais kam nors tapsime. Povandeninį pasaulį pamatysim. O ir laivai gal ištrauks. Medžiotojai prakeikti. Kad žaibas juos! O taip.. jie bijo žaibų. Ir jiems gali nebeišaušt rytojus, bet iš jų gyvybė neišaugs, rytojus nebeišauš. Žiūriu į tolį, suklerusį tiltą baigiantį sulūžt. Dangūs dideli, beribiai, toliau - dangus šviesesnis. Kaip potepiai dažų jie tolsta, debesys vis šviesėja. Saulė karstan gulasi. Jai rytojus visada užmigs, dėl tos pavasaris prasprogs. Ir jai numirus, naujoji, ta pati, saulė išaugs. Rūkas pažemiais, žolės krašteliais pjauna. Lietaus keli lašeliai iš dangaus nukrinta. Gaivu, vis gaiviau lauke darosi. Norisi su tuo pačiu žmogum, kur povandeny numirėm atsisėst. Žiūrėt į pūgą lašų ir plunksnas debesų. Širdį atiduot, dar plakančią vienas kitam. Apsikeist širdim, kad plaktume visada vienas kitame. 

13 Gegužės. 2012m.

More @ Facebook: http://www.facebook.com/i.Janulis
© Я0 :: 2012. Copyright. ::