Ir vėl juoda.
Viskas visiems atrodo paprasta, kol jie to nepabando. Nebent, žinoma, jie tai yra darę ne vieną kartą. Dėl ko senas žmogus dažniausiai susižeidžia gerokai mažiau buitinėse situacijose, nei vaikas..? Atrodo taip akivaizdu. Juk net klaust nereikia. Bet kas priverčia žmogų, įgyti tuos įgudžius..? Viskas prasideda nuo elementaraus refleksinio lanko, kuriame veikia receptoriai, smegenys, motoriniai refleksai ir, žinoma, į/išcentrinės jungtys. Tas atsakas yra užprotokoluojamas mūsų smegenyse. Jei incidentas nėra aiškus iki galo, neaiški jo kilmė pradedamas ikiteisminis tyrimas. Smegenys pradeda tirti šią pasekmę. Tai sukuria didelį dėmesio kiekį ties tuo įvykiu. Kol byla nėra ištirta, ji lieka atverta. Tas neuronų rinkinys, ta masė, kurioje yra sužimėta informacija apie tą įvykį, ji gauna daugiau energijos, lengviau ir greičiau pildosi. Tai yra ypatingai aiškiai pastebima tuo momentu, kai atsirandi prefazėje tiriamo įvykio. Byla užsiveria tada, kai surandamas nusikaltėlis. Aktyvumo centras yra užslopinamas ir tai liek smegenyse su puikiu linker'iu, tarsi bibliotekoje ieškomos knygos kodas, kuris yra šalia knygos pavadinimo elektroninėje paieškos sistemoje ir ją suradus, ir pasirinkus yra gaunamos detalios nuorodos iki tos knygos ir tikslios jos vietos. Tai iš tiesų šaunu.
Tačiau ne visada tai būna naudinga. Kartais žmogus išsiugdo baimę, tam tikrą fobiją nutikimo dėka. Kodėl ..? Potyris atrodo nemalonus. Tai kaip nago nusulaužimas ar galūnės netekimas. Kas nori stipresnių sąsajų. Ir net ir racionalaus proto savininkams ar suvokiantiems atsargumo ar baimės menkavertiškumą ir bevertiškumą, neišeina peržengti to slenksčio... Ir kokia gali būti baisiausia baimės pasekmė ..?
Žmogus nebegali priimti teisingo sprendimo, net to, kuris jam atrodo teisingas dėl sąsajų, kurios nėra patvirtintos, tik spėjamos, numatomos. Tai jau paranojos lygis. Tai jau turėtų būti baisi trauma. Ir kas nutika ? Lengva pasakyti ir klausyti, sunku išgyventi. Pasirinkimas tampa kraštutinis. Saugumas, ką žinojo jau net ir Maslou, yra velniškai svarbus žmogui. Tada vietoje to kelio, kuriuo eidavome visados ir vieną dieną pamatėme, kaip kas ką sumušė, norėdami išvengti to kelio einame aplinkui. Nors iš tiesų yra visai nesvarbu tai, jog pirmasis kelias yra kur kas saugesnis ir tai tebuvo vienas vienintelis atsitikimas per 5 metus, o štai aplinkelis, kur kas galingesnėm statistikom pavojaus atžvilgiu nupūtė pirmąjį, tačiau, jame nieko nesam pastebėję. Ar tai yra protinga ..? Vaikščioti pavojinguoju aplinkeliu ..? Tai yra žmogiška. O štai čia ir skirtumas ryškėja tarp žmogiškumo ir žmoniškumo. Kuris yra kuris ...? Ką jie gali reikšti. Ir atsakysiu, jog Ji pasielgė žmogiškai. Ar vis dar verta gilintis, kas yra žmoniškumas ..? Ji pasirinko jį, nes mane pažinojo geriau. Aš jai leidau save pažinti. Atvėriau kaip knygą ir dar viską jai perskaičiau. Ir tai buvo teisinga.
Negalima žmogaus kaltinti dėl to, ką jis padarė, kas atrodo neteisinga iš daugelio perspektyvų, nes tai buvo ne kas kita, kaip žmogiškumas. O tai yra viskas, ką kievienas idividas gali priskirti sau. Pastariesiems žmonėms reikia padėti, būti žmogiškiems sau, jog jie galėtų būti žmonėmis, geresniais, laimingesniais žmonėmis. Žmogžudystė tėra žmogiškumas. Kažkas žmogų privertė taip pasielgti dėl tam tikros baimės, pavojaus jo paties gyvybei ar artimųjų, tuo labiau. Kraštutinumus gimdo kraštutinumai. Tai yra pasmerktųjų statuso priežastis, žmoniškumo priežastis.
Ir tai gal ir leidžia judėti tolyn. Leisti ir jai būti žmogiška, jei ji tokia nori būti, tačiau aš irgi bijau. Bijau, jog tai buvo per daug žmogiška. Jog ji suklydo. Ir kas galėjo pagalvoti, jog po penkerių metų viskas apsivers. Balta taps raudona, o juoda – balta. Pilka įgaus žalios atspalvius, o geltonos niekas nebepažins. Ką daryti, jog taip nenutiktų ..? Negaliu atsakyti tikriau, konkrečiau, nei elgtis žmogiškai, nes žmoniškumas dažnai būna neteisingas tavo atžvilgiu, neleidžia tau būti laimingu. Ir visgi aš manau, jog bent padėti bandyti yra verta. Vien tam, jog pasijaustumei bent dar vieną kartą kaip pirmoje klasėję, ar pirmą kartą palietus jos fėjų išbučiuotą delną, delną, kuris mane glostė, guodė ir saugojo, manimi rūpinosi taip kruopščiai ir taip ilgai, jog to pasekmė liko kiekvienoje gyvoje ir leisgyvėje mano kūno ląstelėje...
Štai ir trupinėlis bešviesuojančio beveik pilno baltymo mano lango screensaver'yje prideda tokį subtilų prieskonį, kuris taip tinka prie neseniai išleisto lietuvių dueto disko, kuris sukuria tokią subtiliai modernę, ramią ir malonią aplinką. O dar vienas baltymas mano lango atspindyje vis primena, prie ko sėdžiu, nors to ir nereikia. Nes jaučiu. Vieniems patinka rašyti ranka, kitiems ta trukšminga, vintažine modernybe, kuri taip nuostabiai kaukši ir sukuria britiškojo konservatizmo kvapus, o man patinka skoningas modernas. Muzika fone, deja, negaliu pasakyti, jog ji yra labai moderni visą laiką, net bet tikrai išskyrus šį. Nešiojamas kompriuteris. Niekas man taip nesukuria tokio malonaus rašymo jausmo, kaip laptop'as. Tie lengvai besimaigantys mygtukai ir toks kompiuterastiškas tų pačių mygtukų garsas. Ir be to man tai yra kur kas lengviau. Galiu rašyti greičiau ir ne taip ranka pavargsta, be to darbą pasidalinu per dvi rankas, tai dar labiau pakelia efektingumą.
Ir štai mintys sugrįžta apie įvairius dalykus. Apie senelius. Apie draugus, pamirštus, ar jau beveik užmirštus, greičiau bendražygius. Nors gal taip ir geriau. Atsiminimuose lieka tas idiliškumas. Jų nebegadini. Juk galų gale, lieka tik tai. Žmogus žmogui tėra prisiminimų rinkinys. Nors kam gali jis ir kitokią vertę turėti, bet rezultate lieka tik tai. Rezultate žmogus tėra prisiminimas ir juose jis gyvena. Juose tu jį turi. Bet jis niekada nebus toks, kokiu buvo. Ankščiau. Koks yra jis pats iš tikrųjų. Bet tau ir nereikia. Nes tu jį atsimeni. Todėl visig nėra taip ir baisu užmiršti kitus. Palikti šone. Svarbu juos nešiotis ten, iš kur jų niekada neištrauksi, iš kur juos sudeginus, jie niekada ten nebegrįš ir tas dūmais pavirtęs džiaugsmas sutrumpins tavo gyvenimą bent viena milisekunde, vardan vertės nesiginčysim, nesiginčysim ir dėl žodžio vardan vartojimo, ką sąmoningai padariau, nors manoji lituanistė ir pyktų.
Minčių iliustracija - Austėja Jonušauskaitė
