The Avalanches via internetai

Kartais, kai to tikrai reikia, rubrikos nesilaiko standartinio savaitė-iš-savaitės reguliarumo, o ima ir išsidrėbia priešais, nesavo laiku. Tokie yra The Avalanches. Paslaptingas didžėjų kolektyvas pagaliau pralaužė ledus ir nebėra tie, kurie yra/buvo pamiršti - tik ką jie klausytojams atidavė savo favoritų selekciją - setą, pavadintą "Sleepy Bedtime Mix For Young Ones by Henry Chinaski". Tačiau paslaptingi jie ir toliau: šios selekcijos autorystę vaikinų klanas atidavė Henry Chinaski, kuris yra Charles Bukowski (amerikiečių novelistas ir rašytojas) bene populiariausias knygų herojus. Jis pasirodė penkiuose Bukowskio darbuose. Taktika, iš ties išradinga.

Tačiau nors ir didžėjų, kaip nuotraukoje rodom, tikrai yra daug, nereikia manyti, kad tai bus siautulingas ir šėlstantis pleilistas. Vaikinai meistravo savo mėgstamiausias migdančias, atpalaiduojančias arba teisiog ramias melodijas, kurios kaip tik pavasariui.

Muzika, tinkanti dirbti mažiau ir labiau žiūrėti pro langą. Jeigu darbdavys pyksta - kalta Pravda.

Klausytis: "Sleepy Bedtime Mix For Young Ones by Henry Chinaski"

Siųstis: Į sveikatą

Sekuoia

Patrick Alexander Bech-Madsen yra žmogus, kuris slepiasi po Sekuoia vardu - vaikinas iš Danijos sostinės, kur kuria savo keistą, labai svajingą ir komplikuotą elektroninę muziką. Tiesa, paskutinį tikrą leidinį pavyko išleisti jau beveik prieš pusmetį, bet Sekuoia nėra vien prodiuseris - jis ir DJ. Kaip netikėta, ar ne?

Šis vaikinas labiausiai kategorizuojamas, kaip eksperimentinės elektronikos kūrėjas, labiausiai atpalaiduojančios (arba atsipalaiduojančios), taigi tenka to tikėtis ir dabar. Dar momentas, prieš nuteikiant jus klausymuisi - Sekuoia, tikime, yra naujoji Mount Kimbie atmaina. Šimtas kilogramų potencialo ir dar tiek pat kokybės. Ateityje, kažkas tikrai bus. Skelbiame naujoką!

O muzika labiausiai kalba apie naktį. Tamsūs ir gilūs garsai, nemažai melancholijos, tačiau sveikos - ji tonizuojanti. Visa emocija persipynusi su sudėtingais ir neordinariais, kapotais ritmais ir melodijomis. Ne užkandis ir ne pusryčių maistas - čia jau gera pietų muzikos dozė. Rekomenduojame todėl, kad tai yra tikrai gero muzikinio skonio demonstracija. Tarp kitko, selektą galima ir parsisiųsti.

Gal radiją būtų galima ir patylinti. Čia turime geriau. Muzika skirta klausytis darbo metu. Jeigu darbdavys pyksta - kalta Pravda.

Viktoras Diawara pristato LOFTAS FEST'12

Žinia, kuri jau daugiau nei mėnesį sklandė tarp menų fabriko „Loftas“ gerbėjų, šiandien pasitvirtino. Viktoras Diawara ir jo komanda organizuoja pirmąjį tokio pobūdžio didmiesčio festivalį.

Birželio 22-24 dienomis Vilniaus Naujamiestyje esančioje „Lofto“ teritorijoje įvyks grandiozinis „Loftas Fest’12“, kuriame trejose scenose pasirodys ir Lietuvos, ir užsienio atlikėjai. Pastarųjų bus net daugiau nei visiems jau gerai pažįstamų lietuvių muzikantų.

„Tai bus festivalis ir po atviru dangumi, ir viduje, miesto centre per Jonines“, – trumpai pirminę festivalio idėją pristato Viktoras Vee Diawara.

Kaip ir priklauso pasaulio didmiesčiuose vykstantiems muzikos festivaliams, taip pat ir į šį žmonės kviečiami atvykti dviračiu ar viešiuoju transportu. Teritorijoje veiks nemokamas belaidis internetas bei džiugins dar daugelis kitų nuo miesto neatsiejamų dalykų.

„Vilnius linksmas, gyvas ir energingas miestas, todėl tikrai sveikinu naują festivalį „Loftas Fest“. Džiaugiuosi, kad šalia Joninių naktį įprastų tradicijų kepti šašlykus ir vartoti alų atsiras ir kitos laisvalaikio formos“, – specialiame vaizdo klipe festivaliui teigia renginio globėjas Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

Festivalio idėjos sumanytojas ir pagrindinis organizatorius V. Diawara į pirmąjį muzikos festivalį mieste pasikvietė daugybę muzikantų iš užsienio. Tarp jau patvirtintų vardų yra niujorkiečių grupė „Hercules and Love Affair“, po pirmojo singlo „Blind“ 2008 m. sulaukę itin palankių kritikų įvertinimų. Jie Lietuvoje pirmą kartą atliks atnaujintą ir, kaip patys sako, galingiausią programą savo istorijoje. 

Taip pat per Jonines į festivalį atvyksta švedų hip hopo meistrai „Looptroop Rockers“, sparčiai populiarėjanti indie grupė iš Didžiosios Britanijos „Dirty Goods“, islandai „Low Roar“, elektronikos ir džiazo vunderkindai iš Italijos – „Gabin“ bei dar apie 30 atlikėjų.

„Šio festivalio šūkis – „open ear“ (liet. k. – „atvira ausis“). Tad ir programa subalansuota visiem skoniam – ir dubstep muzikos gerbėjam, ir hip hopo, ir jungle, ir roko, ir subtilesnio žanro mėgėjam – džiazo bei soulo“, – toliau festivalio idėją pristato V. Diawara.

Pridedame ir ekskursiją:

Pati Aistė Tiriūtė / Ailera Stone

Aistė Tiriūtė, dar žinoma kaip Ailera Stone, studijuoja fotografiją Londone, tačiau vien studijos nėra jos pagrindinis užsiėmimas. Laisvu nuo pašalinių užsiėmimų metu Aistė su didžiuliu užsidegimu fotografuoja madą ir aktyviai dokumentuoja Svajonių krašto pasienio realybę. Sutikus mūsų heroję kiek labiau materializmu atsiduodančios Vilniaus dailės akademijos prieigose, kur ši, saulei nusileidus, tikriausiai, bandė grožėtis aptverto Sereikiškių parko vaizdais, nepraleidome progos ją pakalbinti. Priminsime, ne be reikalo - dar nespėjome susitikti ir susipažinti su visais naujokais, kuriuos nominavome praeitąmet. Taip, Aistė – viena jų.

Aiste, nuo kokių šunkelių nugrybavus žengei savo kūrybiniu keliu?

Fotografuoti pradėjau prieš penkis metus – kaip tik tuo metu nuklydau į virtualią erdvę ir ten atradau krūvą įvairių svetainių, kuriose jauni žmonės skelbė savo fotografijos darbus. Visi tie jaunuoliai pasirodė man tokie talentingi, tokie veržlūs ir kūrybingi... pagalvojau, kad taip pat galiu padaryti kažką gero. Ir pradėjau.

Ir koks fotografijos meno ginklas pirmiausiai pateko į tavo rankas?

Pačioje pradžioje nusipirkau labai paprastą fotiką – "Canon Powershoot" serijos aparačiuką. Tai buvo pakankamai nesudetingas įrenginys, tačiau apskritai - Canon’as siūlė vienas iš geresnių muilinių – todėl pasinaudojau proga ir pradėjau fotografuoti. Su savo pirmuoju aparatu ištempiau maždaug metus – tada supratau, kad atėjo laikas pirkti geresnį.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos galima būtų spręsti, kad kitas etapas faktiškai atvedė tave ir į dabartinį profesinį kelią, tačiau akivaizdu, jog viskas nevyko labai jau tolygiai. Taigi, kaip atsidūrei Londone?

Anksčiau fotografijos studijoms mano gyvenimo planuose vietos net nebuvo. Turėjau studijuoti mediciną! Tiesiog visada galvojau, kad praktikuojant tokį dalyką kaip fotografija ir taip įmanoma prasimušti visur – jeigu tik sugebi išiskirti iš kitų fotografų tarpo. Iki šiol esu įsitikinusi, kad labai svarbu nuolatos eksperimentuoti – naudodamasis savo sugebėjimais gali viską išmokti tiesiog natūraliai. Taip pat, labai svarbu įgyti apčiuopiamos praktikos, pvz. asistuojant kitiems fotografams.

Ir kodėl būtent šis miestas?

Apie tai, kad paliksiu Lietuvą, realiai pagalvojau tik nusprendusi pamiršti (bent jau kol kas) apie medicinos studijas. Tačiau matyt, esu per didelė bailė – negalėčiau išvažiuoti tiesiog. Tikriausiai todėl fotografiją būtent tik studijuoju – sunkiai įsivaizduoju save, išvažiavusią tik su vizija.., bandančią prasimušti. O Londonas – didžiausias miestas su realiausiomis galimybėmis. Bent jau Europos mastais.

Dar truputį apie profesijos pasirinkimą - ar būta ryškaus lūžio?

Būta ir netgi labai ryškaus. Jaučiausi gabi ne vien fotografijoje – man sekėsi gana daug dalykų – o biologija dar ir patiko. Ir kadangi abu mano tėvai buvo biologais, jaučiau nemažą spaudimą iš jų pusės. Apsisprendimas atėjo brandos egzaminų metu – laikiau viską, ko būtų reikėję biologijos arba medicinos studijoms pradėti, tačiau galiausiai nusprendžiau tiesiog pasiimti gap year’ą. Jo metu daug fotografavau, rinkau medžiagą savo portfolio. Norėjau daryti tai, ką mėgstu, kadangi supratau, kad tiek daug metų gamtamokslinėse studijose tiesiog nebūčiau ištempusi.

Tavo kūrybos stilius – iš kur jis?

Tiesą pasakius, esu labai persiplėšusi asmenybė. Dauguma mano fotografijų labai svajingos – tarsi pasakų šalies vaizdai. Tačiau dar prieš pradėdama fotografuoti, daug rašiau. Rašyti man buvo labai svarbu. Ir, žinoma, lygiagrečiai klausiausi daug muzikos – pakankamai tamsios. Ir daug dainavau. Ir tekstą pildavau labai tamsų – taip koncentruotai tamsų. Depresovą. Ir gana daug apie tai galvojau. Galiausiai suvokiau, kad mano fotografijos – vienintelis būdas padaryti pasaulį aplinkui bent šiek tiek šviesesnį. Gražesnį. Taigi, dabar – mano nuotraukos yra mano būdas susikurti kitą pasaulį. Panašų į svajones. Tą pasakų pasaulį, kuriame pati norėčiau gyventi. Ten man patiktų.

Kas atspindi Tave labiau? Tavo tekstai ar tavo nuotraukos?

Klausimas sudėtingas. Suabsoliutinant ir nededant ant svarstyklių tam tikrų detalių, kurių apstu tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, vienodai manęs yra ir mano rašyme, ir mano fotografijose. Tiesiog rašydavau tada, kai man budavo blogai, o kurdama nuotraukas ir dabar gerinu savo emocinę savijautą – sąmoningai.

Myli fotografiją labiau negu rašymą?

Tikrai taip. Kaip jau sakiau, ansčiau daugiau rašydavau, dabar fotografija atima visą mano laiką – ir nesunku surasti dešimtis to priežasčių. Fotografija yra glaudžiai susijusi su tuo gyvenimo keliu, kuriuo einu. Dabar bandau surasti tam tikrą pusiausvyrą ir savo fotodarbuose – stengiuosi įlieti tamsumo į kuriamus vaizdus. Tikiu, kad jau labai greitai iš to kažkas išeis.

Ar kartais nebusi mazochistė?

 Galbūt. Galbūt ir sadistė.

Man iki šiol labai juokinga, kaip žmonės nustemba, kai prisižiūrėję mano pozityvių, svajingų nuotraukų pirmąsyk pamato mane – tamsią, juodą...ir taip toliau. Jiems sunku patikėti, kad tai aš darau tokias nuotraukas. Visada buvau labai pesimistiška. Ir taip, iš blogų nuotaikų reikėjo kažkaip išlįsti. Su tuo netgi reikėjo (tiesiogine prasme) kovoti – tą, galiausiai, ir pradėjau daryti. Darau iki šiol. Su tam tikromis išlygomis nuotraukose rodau tą realybę, kurią privalėjau pati sau susikurti.

Idėjos iš vidaus nėra tau svetimos?

 Ir taip ir ne – visaip atsitinka. Kai pradėjau fotografuoti, fotografuodavau draugus ir šiaip... tai, kas mane supo. Praktiškai viskas būdavo labai spontaniška – pavyzdžiui, kartą nakvojau draugų kieme ir paryčiais mano dėmesį patraukė kažkokios senos geldos – idėja atsirado tarsi savaime. Ir taip budavo nuolat, taip vyksta ir iki šiol. Pačioje pradžioje impulsyvumas buvo nuolatiniu mano palydovu, vėliau fotografuoti  praktiškai nustojau, tiesiog atėjo kūrybinio sąstingio laikas. Noro nebuvo, tai savęs nespaudžiau. Užsiėmiau kitais dalykais ir tik kai atėjo pasirinkimo tarp medicinos ir fotografijos laikas, supratau, kaip stipriai fotografiją mėgstu ir vėl ėmiau siekti su ja susijusių tikslų.

Studijuoji tai, kas tau patinka. O kiek to dirbi?

 Londone tikrai turiu ką veikti su fotografija. Dabar aktyviausiai dirbu su vintažinėmis. Kadangi pati turėjau susirasti, su kuo bendradarbiauti – reikėdavo ir drabužių, ir visažistų – vykdžiau aktyvią paiešką internete ir gana greitai ji atnešė tam tikrų vaisių. Dabar su vienu boutique’u dirbu nuolat. Kai išeina nauja kolekcija, jiems reikia gaminti lookbook’us – ir aš jiems fotogafuoju. Ir viskas yra labai gerai – mūsų vizijos sutampa, galvojame taip pat... ir dirbti su jais – didelis malonumas.

O dar žadi daryti...?

 Daug editorial’ų žurnalams. Istorijas kepti man patinka, taigi stengsiuos gaminti jų kuo daugiau ir siųsti leidiniams... turbūt visada galvosiu, kad tikrai galiu padaryti geriau, nes esu labai savikritiška, todėl kuo daugiau dirbsiu, tuo didesnio ir spartesnio tobulėjimo galiu tikėtis.

Ailera Stone | namai

Ailera Stone | facebook

Ailera Stone | blog

••
Žodžiai: Erlend Diagilev

Vaizdai: © Ailera Stone

XXI amžiaus skaitmeninis urbanizmas yra rubrika apie nuobodulį, virtualumą, vizulinę kultūrą, geto aristokratiją, žmones kaip brendus, konsiumerizmą ir skaitmeninio pasaulio skverbimąsi į fizinę realybę ir miesto kultūrą.

#Celebrity Desktop Wallpapers

Desktop’o papuošimai iš apkvaitusių nuo selebričių spindesio senosios televizinės MTV kartos paauglių, į trečią/ketvirtą gyvenimo dešimtį įžengusių egzistencinio nuobodulio varomų Web 1.0 visuomenės nepritapėlių-gykų, dievaičio fanklube pripažinimo beieškančių ir iš visų kitų ankstyvojo interneto vartotojų, selebričių tema betreniruojančių nukrekinto Photoshop’o CS1 raumenį.

Selebritis tai narkotikas.

Žodžiai/Vaizdai: Gediminas Žygus

Sander Mölder - estijos elektroninės muzikos jaunasis žvaigždūnas, instrumentalistas, diskžokėjus, muzikos prodiuseris, pasinėręs į daugiau projektų, negu turi pirštų ant vienos rankos, galiausiai dar ir Red Bull Music Academy absolventas, išleido naują EP.

Labai paprasta beats muzika, elektroniniai 50/50 šokių ir klausymosi ritmai, be didesnių kompleksijų ir šimtatūkstantinių tonų. Pretenduojantį į šios muzikos scenos popsą, tačiau... tikrai nerodytume ir neduotume klausytis, jeigu netikėtumėme, kad tai yra pakankamai kokybiška muzika.

Muzika skirta klausytis darbo metu. Jeigu darbdavys pyksta - kalta Pravda.

Thundercat. (c) Mattie Krall Photography

Thundercat - gana pelnytai yra vadinamas vienu iš "the next big thing", ar "the future of bass" , žinoma, alternatyvios muzikos terpėje. Būdamas multiinstrumentalistas, jis gelbėjo Flying Lotus įrašyti savo kultinį albumą "Cosmogramma" , tiesa, yra žinių, kad padeda kurti ir naujausiąjį "Until the Quiet Comes".

Vien grodamas bosine gitara, jis sau susikūrė gerą CV, kai asistuodavo Erykah Badu, Snoop Dogg, Stanley Clarke ar Eric Benet. Tokie bendradarbiavimai tikrai nelieka nepastebėti ir šis vyrukas iš Los Andželo, per kelis metus, puikiai įsitvirtino experimentinės elektroninės/instrumentinės muzikos scenoje.

Jeigu viskas taip ir toliau, galėsime nebijodami Thundercat laikyti naujuoju Sun Ra. Nors... mažiau pataikavimo publikai, siekiant tokio vardo, būtų į naudą. Dėl gana pataikūniškos pozos čia turime ir jo naujausią vaizdo klipą. Tituluojame jį dienos vaizdui. 

Režisuota: Holly & Kelly Port

Kameros: Austin Winchell

Prodiusuota: Adam Tillman-Young

Amžiaus duobė, mano Miglė Anušauskaitė, mūsų savaitinių komiksų dailininkė. Duobė, nes žmonės taip priprato prie patogumų, kad nebegali be jų gyventi. Aišku tai paradoksas ir visiška cliché, tačiau svorio turi. Ką tu imtum į negyvenamą salą?

Nors ne toks jau ir šviežutėlis, jau pagyvenęs porą mėnesių, tačiau atėjo iki mūsų - kas? Žiauriai geras dienos vaizdas, kurį grupei Mint Julep nufilmavo tikrai įdomūs kūrėjai A Nice Idea Every Day. Siūlome dar paspausti ir nuorodą ir pasižiūrėti kas po ja.

Mint Julep yra iš Masačiusetso kilusi sutuoktinių grupė. Pirmiausiai vyras, Keith, darė savo ambient projektus ir įtikino žmoną Hollie dainuoti, ką ji daryti mokėjo nuo mažens. Tada viskas pakrybo į indie pusę. Savo muziką jie vadina reta, todėl gera. Ima pavyzdį iš kokybės prieš kiekybę idėjos ir savo kūrybos nemėto interneto pakampiuose.  

Grįžtant prie vaizdo, visada būna įdomu ir magiška, kada tikrai nesupranti, kaip visa tai padaryta. Kai turi klausimų arba esi išsiožiojęs, arba purslojies ir rėki, kad čia viskas yra tik dirbtiniai efektai. Čia magijos nedaug, tačiau įspūdis tikrai šaunus. Tilt shift čia? Jeigu ne, tegu fotografai ir video žmonės paaiškina.

Duodame jūsų teismui. Dienos vaizdą.

Mint Julep "To The Sea"