© 2013 Urte Lukosiute

© 2013 Urte Lukosiute

Rokas Leonavičius

Salvadoras Dali

...

http://www.facebook.com/adele.stuff

Jau seniau apie juos rašėme Pravdoje. Taip, kirčiuoti ir taisyklingai sveikintis jie jau išmokė plius minus visus. Tačiau… Ką jie veikia dabar?

Girdėjau, kad esat mandagūs, o žodžiais laba diena užsimezga daug naujų/prasmingų/gerų pažinčių. Daug užmezgėt?

R: Jo, į tai visi visai pozityviai reaguoja. Visai gerai veikia.

P: Jo, užmezgėm (juokiasi).

Kuriuo savo  bendru darbu nuoširdžiai didžiuojatės?

R: Visais. Mes nelabai išskiriame kokį nors vieną produktą. Viskas vyksta gana bendrai. Mums neišeina galvot apie vieną dalyką, po to apie kitą. Viskas po truputį vystosi vienu metu, todėl būtų sunku kažką išskirti. Smagu, kad patekom į Infekciją. Darbas, kuris mums patiems buvo netikėtas ir nesupratom, kad jį darom.

P: Netikėtas gal iš pradžių buvo Injekcija.

Kaip iš viso sugalvojote dalyvauti Injekcijoje?

R: Mes nesugalvojom, mums pasiūlė. Anketą išsiuntėme paskutinę sekundę. Pasiūlė tada, kai buvo jau beveik pasibaigusi atranka. Ten, kur mes tuo metu siuvom džemperius, kažką siuvosi Straukaitė ir tiesiog pamatė mūsų padėtus džemperius. Paklausė, kas čia juos darė. Tada mums paskambino (ar tai parašė) ir sako: pabandykite. Pabandėm ir dabar toliau bandom. Dabar turim padaryti visą žiemos kolekciją. Iš pradžių manėm, kad jau padarius kepures nuveikėm didžiulį darbą, o dabar jau darome visą rūbų kolekciją.

P: Keista, nes niekada savęs neįsivaizdavom ten. Visas renginys vyko nuo pat ryto ir ten reikėjo sėdėti ir grimuotis daugiau nei penkias valandas. Visi lyg išprotėję lakstė, bėgiojo, o mes kažkaip buvom ramūs ir likus pusvalandžiui tiesiog apsirengėm ir sudalyvavom. Labai nustebom kai laimėjom.

Ką Injekcijoje matėte kaip stiprius konkurentus? Kas patiems patiko?

P: Mes nesusigaudėm, kas vyksta (juokiasi).

R: Buvom užkulisiuose ir buvo toks bardakas, kad nematėm, kas ėjo podiumu, tik nuotraukas.

P: Šiaip gal visai patiko vokiečiai „Balagans“. Buvo toks gana įdomus projektas. Pats rūbų dizainas mums – nauja sfera, nes ten labai svarbus konceptas, ta prasme, visur svarbu konceptas, bet pats rūbas vizualiai gali neatrodyti įspūdingai, bet jis gali būti labai teisingas pagal konceptą.

R: Buvo gaila, kad ne viską matėme, nes sėdėjome pačiam gale, nes išeidinėjome kažkur gale, tai nieko nepažiūrėjom.

P: Infekcijoje bus galimybė pamatyti kitus, nes būsime patys pirmi.

R: Praėjusį kartą buvo smagu žiūrėti, kaip visi bėgioja. Sėdėjom ir kikenom, kad mes sėdim ramūs ir nežinom, kas ir ką čia daro. Taip pat buvo smagu, kad visi modeliai buvo mūsų draugai.

Dabar vėl bus vien draugai?

R ir P: Taip!

Kiek skirtingų drabužių komplektų pristatysite?

R: Bus 24 vaikinai ir 9 merginos.

Žadat kažkaip nustebinti ar pasiliksite prie savo koncepcijos?

R: Nenorim kažkaip išsiskirti, liksime savo rėmuose, tik kad asortimentas platesnis.

P: Pasirodysime paprastai ir nuoširdžiai. Nebus kažkokių didelių netikėtumų. Iš tikrųjų, tai patys nežinome, kas bus. Nežinome, kas kaip reaguos. Negalvojame, kas, kaip ir į ką sureaguos. Svarbiausia, kad mums patiems labai patiktų. Dabar džiaugiamės, kad viskas labai gerai einasi ir viskas patinka.

Kada pajutot, kad esat pastebėti?

R: Dar nepajutom.

P: Galbūt nebuvo tokio jausmo, kad va mus pastebėjo. Kažkaip natūraliai vis daugiau žmonių sužino ir tiek.

R: Malonu, kad kažkas nori prisidėti prie to, ką mes darome, ir padėti, kaip kas gali. Smagu sulaukti prašymų, kad atsiųskite failą, aš atsispausdinsiu logotipą ir priklijuosiu kur nors. Labai pamalonina, nes ne tik mes tai skleidžiame, bet atsiranda norinčių prisidėti ir padėti. Tas pozityvumas, kurį stengiamės duoti žmonėms, grįžta atgal.

Koks buvo Jūsų pats pirmas bendrai sukurtas daiktas?

R: Kepuraitė. Buvo labai juokinga istorija. Užsisakėme 5 kepures iš ebėjaus, iš kažkokio tai kino.

P: Neužsakėm. Iš pirmo skambinom kinui ir šnekėjom su juo, kad mums pasiūtų, viską su juo derinome. Po to jis pradėjo kažkaip labai ilgai delsti. Skambinau į Kiniją ir kalbėjau su juo. Galiausiai užsisakėm iš ebėjaus kepuraites, išsiuvinėjom logotipus.

R: Pačioj pradžioj, kai nežinojom, kas čia bus, užsakėm kepuraičių šiaip, kad turėtumėm sau ir keliems draugams. Atsirado visokių nuomonių, žmonės pradėjo pastebėti, sakyti, kad darytume toliau. Tada vienas draugas investavo į mūsų projektą ir pradėjom ieškoti, kur Lietuvoje būtų galima tai daryti. Būtų kvaila užsakinėti iš užsienio, kai visa tai įmanoma Lietuvoje.

P: Viską lengviau Lietuvoje suvaldyti, suorganizuoti, kai dar ne tokie kiekiai. 

Petrai, papasakok, kokius ten padus nike‘ams kūrei.

Kai dar mokiausi Akademijoj trečiam kurse, tuo pačiu metu metus dirbau Dadada studijoje. Buvo dizaino savaitgalis ar kažkas tokio ir gavom pasiūlymą sukurti batelius. Gimė tokia idėja, kad daryti padą, jį išgraviruoti. Padarėm šūkį: „Neperšokęs griovio, nesakyk op“, kažkaip susikolaboravom su Martynu. Stebėjomės, kad pavyko laimėti.

Rapolai, o kokiu tu savo darbu galėtum pasigirti, kuris būtų žinomas/nežinomas kaip ne laba diena kūrinys?

Yra tokių dalykų, bet nesu jų pabaigęs. Daug darbo esu įdėjęs bakalauriniui. Dariau pasakas iPad‘ui  – pusiau žaidimą, pusiau pasaką, bet tai – nebaigtas projektas.  

P: Mums abiem labadiena atėmė visą laiką.

R: Daug asmeninių projektų.

P: Tačiau dėl to nesigailime: nauji projektai, naujos medijos, kitos technikos.

Jūsų rūbai gana minimalistiniai – jokių iššaukiančių detalių, ryškių spalvų.

R: Viskas turi būti mandagiai, ramiai. Kaip būna tokie mandagūs senukai, kurie eina ir nešaukia ant tavęs, tiesiog pasisveikina, gražiai su tavimi pašneka.

P: Stengiamės viską pateikti ramiai, inspiruojamės iš gamtos.

R: Ne reivo tūsą darom, bet reivą mėgstam (juokiasi). Daug dar lemia tai, ką patys mėgstam, kokius rūbus renkamės. Kažką planuojam nusipirkti, bet kažkas nepatinka. Dabar tai, kas nepatinka, stengiamės išmesti ir palikti tai, kas mūsų manymų yra reikalinga. Dar inspiruoja tai, kad mes esam ne rūbų dizaineriai, o grafikos dizaineriai. Mes rūbą suvokiam kaip vaizdą, labiau kaip nuotrauką, o ne kažkokias susiūtas konstrukcijas. Mes sugalvojam vaizdelį ir bandom jį įgyvendinti, o ne atvirkščiai.

Kur dėsit uždirbtus pinigus? Investuosit? Keliausit? Aukosit Zambijos vaikams?

R: Petras turės tokį didžiulį skeptrą su visokiais deimantais.

P: Rapolas turės baltą tigrą, kuris visada vaikščios jam iš paskos.

P: Neturėsim mes jų. Galvojom, kas čia bus, kai turėsim milijonus. Man atrodo, kad sugalvosim, kur išleisti pinigus, kad neturėtume milijonų. Norisi plėstis ir investuoti į tai, nepirkti kažko sau, o augti.

R: Dabar viskas, kas įplaukia, tai taip pat ir išplaukia. Randam, ką brangiau, sudėtingiau pasigamint.

Kokias medžiagas naudojat? Iš kur jas gaunat?

R: Iki šiol viską pirkdavome parduotuvėse Vilniuje. Stengiamės žiūrėti, kad visos medžiagos būtų natūralios, nebūtų jokių chemijų kenkiančių pasauliui.

P: Dabar Mados Infekcijai ruošiant žiemos kolekciją, visas medžiagas užsakinėjam iš tokios Kauno įmonės, kuri jas veža iš Italijos.

R: Negalėjom pirkti jų čia parduotuvėse, nes pasirinkimas daug mažesnis. Turi ruloną ir viskas. Neaišku, ar jie turės tos medžiagos kitais metais. Stengsimės daryti, kad būtų galima užsakyti didesnius kiekius parduotuvėms ir iš karto žinoti, kad tos medžiagos galėsim gauti tiek, kiek reikės, kai gaminsim visą kolekciją.

Kas esate: kūrybininkai ar verslininkai?

R: Mes išvis esam ne verslininkai. Nei sekundę. Nemokam jais būti. Mes galvojom, kad tai yra šiek tiek blogai, bet mes nemokam mąstyti kaip jie, nemokam galvoti, kaip sumažinti sagos kainą 20 centų. Reiktų taip galvoti, bet kai negalvojam, išeina kokybiškiau.

P: Geriau daryti tai, ką pats geriau moki. Gali surasti žmogų, kuris tai sugeba. Kai pats pradėsi būti visų galų meistras, tai viskas taps nesuvaldoma.

Kaip bmx‘ai, miškai, skateboard‘ai, snowboard‘ai susiję su jumis? 

P: Patys seniau tuo užsiiminėjom.

R: Seniau važinėjom bmx‘ais. Mūsų draugai yra tuo užsiimantys žmonės. Mes taip augom, formavomės, šių sportų brand’ai  darė mums įtaką. Taip ir padėjo didelį kirtį mūsų gyvenimuose.

P: Mes neprisirišam prie tų dalykų ir nenorim prisirišti, tiesiog pabandėm ir žiūrėsim, kokia linkme viskas kryps.  

Kalbino Brigita Adomaitytė

Nuotraukos Margaret Berry ir iš asmeninio labàdienà archyvo

Lėlės eskizas "Alisa stebuklų šalyje"

pieštukas, akvarelė, tušas.