Jei kada nors svajojote turėti nuosavą kino festivalį, šią svajonę galite nesunkiai įgyvendinti. Dešimt litų – būtent tokia suma vieną festivalio minutę nusprendė įkainoti festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai. Dokumentinių filmų festivalio rengėjai parduoti kino festivalį savo žiūrovams nusprendė, ieškodami rėmėjų rudenį vyksiančiam renginiui.
Kiekvienas kino mėgėjas, užėjęs į „Nepatogaus kino“ svetainę, gali nusipirkti nuo 1 iki 90 festivalio minučių, taip prisidėdamas prie rudenį vyksiančio renginio biudžeto. Mainais už paramą visiems rėmėjams žadama atsidėkoti įvairiais festivalio suvenyrais ir dovanomis. Per pirmą lėšų rinkimo kampanijos savaitę festivalio savininkais nusprendė tapti daugiau, nei pusšimtis žiūrovų, nusipirkusių beveik 6 festivalio valandas.
„Atsigręžėme į festivalio gerbėjus tikėdamiesi, kad būtent jie šiemet padės sukaupti pradinį įnašą, padėsiantį pritraukti kitų rėmėjų. Manome, kad „Nepatogus Kinas“ aplink save jau yra subūręs palaikančių žmonių bendruomenę, vertinančių festivalio programą ir idėją, norinčių prisidėti prie jos įgyvendinimo“, – sako festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.
Festivalio rengėjai siekia parduoti 3600 minučių ir visiems pirkėjams žada dovanų. Kiekvienas, nusipirkęs bent vieną festivalio minutę, ras savo pavardę festivalio rėmėjų sąraše. Už didesnę paramą bus atsilyginta įdomesnėmis dovanomis. Pavyzdžiui, įsigiję 5 festivalio minutes, gaus ne tik festivalio apyrankę, marškinėlius, bet ir vardinę akreditaciją, su kuria galės vaikščioti į visus festivalio renginius, nebesirūpindami jokiais bilietais. Norintys įsigyti visą festivalio seansą galės džiaugtis visomis dovanomis ir lygiuotis greta didžiųjų festivalio rėmėjų.
„Mūsų festivalyje kiekvienas žiūrovas pats sprendžia, kiek mokėti už bilietą. Taip yra ne todėl, kad filmai prasti, o dėl to, kad tokia yra žmogaus teisių kino festivalio filosofija – suteikti galimybę filmus pamatyti be išimties visiems“, – sako festivalio direktorius.
„Nepatogus Kinas“ – išskirtinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir vienas labiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje. Per septynerius gyvavimo metus festivalio seansus aplankė daugiau nei 60 tūkst. žiūrovų. „Nepatogaus kino“ programą sudaro tarptautinio pripažinimo ir apdovanojimų sulaukusių dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su jų režisieriais, organizuojamos diskusijos žmogaus teisių temomis ir kiti edukaciniai renginiai.
Kaip manai, ar kinas yra visų menų sintezė, ar jį galima laikyti atskiru menu?
Kinas man yra absoliučiai sintetinis menas. Kine yra tiek fotografija, tiek dailė, tiek teatras. Man tai panašu (nors su muzika neturiu nieko bendra) į remix'o kūrybą: naudoji tai, kas tau patinka ir seniai sukurta, o rezultate pats sukuri kažką naujo. Tiesą sakant, aš nemanau, kad kinas yra menas, tai - amatas. Menu galima labai daug ką pridengti, daug ką iškelti.
Kinas nėra menas, fotografija nėra menas, tai - paprasčiausi amatai. Jei tu matai, kad tai, ką tu darai yra niekam neįdomu – nebedaryk to. Tiksliau, amoralu yra daryti kažką, ko niekam nereikia iš visuomenės nesavanoriškai skirtų resursų. Viskas yra labai paprasta, filmai, kurių niekas nenori žiūrėti, yra nereikalingi ir tik kūrėjo tikėjimas ir užsispyrimas tai gali sugriauti.
Nuotrauka Marlos Singer
Kada susidomėjai kinu?
Aš labai mėgstu pasakoti istorijas ir man patinka, kai manęs klausosi. Galbūt tai egoistiška, bet jei tu kuri kiną ir nesakai, kad mėgsti, kai tavęs klausosi – esi idiotas ir melagis.
Vaikystėje važinėjau su skate‘u, tada pradėjau filmuoti skate filmus, tuo užsiiminėjau iki šešiolikos, aštuoniolikos metų. Vėliau supratau, kad noriu pabandyti kurti kiną. Skate filmų filmavimas labai daug davė mano braižui, montažui. Stengiesi kitaip pasakoti istoriją, taip, kad tai būtų valgoma akimis. Apibendrinant, susidomėjau kinu per skate filmus ir iki šiol man tai patinka.
Nuotrauka Marlos Singer
Gyvenai ir mokeisi Prancūzijoje, ką tai tau davė, kaip pakeitė (jei pakeitė) tave?
Taip, mokiausi Prancūzijoje, bet universitetą po metų mečiau. Galbūt grįšiu, galbūt ne. Noras išvažiuoti yra, gyveni vieną kartą ir norisi pagyventi truputį kitaip. Žinoma, viskas priklausys nuo situacijos Lietuvoje ir situacijos ten. Gyvenant Paryžiuje mačiau daug sėkmės istorijų, motyvacijos šaltinių tikrai netrūko. Bet galiausiai atėjus laikui veikti supranti, kad esi visiškas nulis, nes atėjęs gali pasakyti: „Aš studentas iš kino mokyklos“arba „aš labai noriu daryti filmą“, arba „aš turiu labai daug motyvacijos daryti gerą kiną“. Tokiais atvejais tau atsako, kad tokių kaip tu viename kvadratiniame metre yra penki. Nesinori, kad taip nutiktų. Norisi atvažiavus nepasakoti, kas esi, o parodyti. Noriu UŽSIDIRBTI, kad ir mažą vardą Lietuvoje, o tada grįžti atgal.
Universitetas, kuriame mokiausi (International Film and Television School of Paris) yra profesionalų gamykla. Jo dėka aš greit supratau, kaip veikia industrija, kaip veikia filmavimo aikštelė. Taip pat įgavau nemažai žinių stebėdamas filmus cinematekoje.
Nemanau, kad kino kūrybos galima išmokti vien akademinėse studijose. Yra daug vienas kitą papildančių būdų, t.y., filmų žiūrėjimas, jų analizavimas ir, žinoma, asmeninės klaidos, klaidos ir dar kartą klaidos. Kalbant apie techninius niuansus – pagrindus galima išmokti per keletą mėnesių. Dirbi ir mokaisi.
Kaip šiais laikais gyvena jauni režisieriai? Ar sunku realizuoti savo kūrybą? (finansavimai ir pan.)
Jei mokėdami mokesčius mes skirtume ne kino tarybai spręsti, kuriems filmams leisti gyventi, o kuriuos laidoti, tai žmogus, kuris moka mokesčius, pats galėtų rinktis, kurį kino projektą norėtų pamatyti, už kurį mokėtų pinigus avansu. Aš netikiu, kad šis, mano manymu, sovietinis kino planavimas duoda ar duos naudos. Ne paslaptis, kad filmai, kalbantys apie lietuvišką ar europiečio identitetą, turi prioritetą. Klausimas: ar tai žiūrovų prioritetas? Identiteto išsaugojimo klausimas yra juokingas. Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas rašė: „Savo identitetą prarast bijo tik tas, kas juo nėra tikras“. Kadangi aš savuoju neabejoju, šiai studijai savo resursų skirti nenoriu. Grįžtant prie klausimo, gamink reklamą – kurk kiną.
Eglės Jankauskaitės iliustracija
Kai tu kuri, viskas vyksta labai paprastai ar turi savo mūzą?
Mūzų yra daug. Man kūryba ateina iš frustracijos. Kadangi esu jaunas kūrėjas, man sunku apie tai kalbėti, neanalizavau, kaip aš tai darau. Dažnai sau mintyse viską dramatizuoju ir taip sau tampau nervus. Didelė inspiracija man ateina ir iš kitų filmų. Mano gyvenimas yra įdomus, bet jei jis būtų įdomesnis už kiną, aš ten neičiau. Žmonės eina į kiną, kad pamatytų įdomesnį pasaulį, nei kad patys jame gyvena. (O kiti žmonės neįkvepia tavęs?) Kiti žmonės mane apskritai įkvepia kurti ir tai liečia daugiau nei kiną. Mūza keičiasi. Aš nelabai suprantu mūzos apibrėžimo, kaip tai turėtų vykti. Galbūt tai, kai viską darai vardan vieno žmogaus. Tačiau tai gali labai blogai baigtis, kai tu sukursi filmą jam.
Pirmo filmo Revolution Theory trailer'is
Papasakok apie savo naują filmą – „The man who sold the world“?
Tai dviejų dalių trumpametražis filmas. Istorija yra apie jauną ir skurdų vaikiną. Francis po motinos laidotuvių su likusia šeima vyksta iš savo neturtingos šalies. Kelyje vaikino automobilis yra kliudomas keliolikos šūvių, Francio tėvas ir mažasis brolis gauna po kulką į galvą. Mūsų herojus prisiekė išsiaiškinti ir atkeršyti žudikui, tačiau sutinka uber hot lobių medžiotoją Zoye, kuri jam pasiūlo kai ką, ko jis negali atsisakyti. Pirma dalis yra pavadinta "Introducing Sergio" ir tai yra 9 minučių pasakojimas apie pagrindinį antagonistą. Ši dalis žiūrovus pasieks balandžio gale ir bus nemokamai platinama internete.
Artėjančių Vėlykų ir Kino Pavasario proga Lietuvos kinui buvo išperėti keturi auksiniai kiaušiniai.
Sekmadienį (03.17) vykusiose trumpo metro premjerų varžybose dalyvavę keturi filmo genijai įrodė, kokie skirtingi gali būti socialinių problemų, žmogaus emocijų ir atradimų deriniai, parodyti kino juostoje per 30 minučių.
Pirmajam publika plojo Titui Sūdžiui ir jo trumpo metro filmui ,,The Revolution Theory”. Tai - juosta apie keturis diktatūros įkalintus tarnautojus ir jų konspiracijas bare dryžuotais tapetais.
,,Idėja man kilo nuo paskutinio kadro, norėjau turėt šokančią revoliuciją. O paskui išsirituliojo į tai, jog reikia dar ir pakritikuot ,,neklystančią'' istoriją.” – apie Nikitos Nixon diktatūrą ir nepailstančio revoliucionieriaus santykį pasakoja Titas. Filmas sukasi apie Džeką, sielos anarchistą, kuris prie sovietinės stiklinės Nixon’s alaus suko tabaką kartu su kunigu, bendražygiu ir plačiapečiu diktatūros budeliu .
Įsimintiniausia citata: “Absolute freedom is nothing but fiction.”
„Revoliucijos teorijos“ išskirtinis techninis bruožas – lietuviai aktoriai kalbėjo angliškai. Kodėl gi ne. Pirmąsias minutes rėžė ausį, bet negali nieko sakyti – laužytas akcentas nuspalvino tam tikrus charakterius.
Pasąmonėj vis dar guli kadras iš antrojo, Roberto Neveckos kurto trumpo metro filmo „Bomba“, apie mažametį Eriką, kurio netikri ūsai virš viršutinės lūpos buvo nupiešti krauju. Tai - filmas, susidedantis iš skautiškų motyvų, plastikinių kareivėlių, berniukų, posovietinių radinių bei nesuvalgytos lėkštės makaronų po spyruokline lova.
Kodėl bomba? Nes 10 min. juosta bandė įkūnyti sprogimą vaiko pasaulėžiūroje. Sprogmuo, rastas miško papėdėje suteikė siužetui parako skonį, ypač tada, kai radinys tapo mėtomu žaislu vaikų rankose. Kurtinantis sprogimas, apvertęs vaiko mąstymą 180° kampu.
Kodėl pirmasis filmas kuriamas apie tai?
„Idėja filmui yra kilusi iš vaikystės, kai augau Klaipėdoje. Ten įvyko incidentas, kurio metu susisprogdino du berniukai. Paskutinis vaizdas – baltomis paklodėmis užkloti kūnai viduryje miško.”
Tačiau filmas nei tragiškas, nei ką. Visi lieka sveiki gyvi, tik vaikiškumas nutrupėjo lyg seni baltai dažai nuo kambario sienų. „Sprogimas nebuvo filmo esmė, tik sąlyga. Norėjau parodyti vaiko brendimą.“ – pasakoja Robertas.
Martynas Grašys dalinosi kūriniu ,,Einu gert”, kuris buvo, tikrąja ta žodžio prasme, socialinių problemų refleksija per kino projektorius. Kaip pats režisierius sako, šis filmas yra apie „labai svarbius sprendimus, kurie nevisada būna geri.“
Susiliejančios ,,Playstation’’ žaidimo figūros televizoriaus ekrane, vegetuojanti mama, aukštos įtampos grafikas, nepasiekiama seksuali bendradarbė, it greitkelyje minami dviračio pedalai pastumia Tomą ieškoti gyvenimo morfijaus, arba kitaip tariant, vienos nakties išsigelbėjimo pasitelkiant psichotropikus (ir kitus dalykus). Minėtos problemos, įsisukusios lyg karuselė, filmo pabaigoje palieka kartėlį. Tačiau “Going to Drink” to ir siekia.
Viena iš filmo scenų buvo filmuota ir žemiškajame Kalvarijų turguje, Vilniuje. ,,Filmuotis turguje buvo labai baisu! Žmonės žiūrėjo į operatorius ir kameras, o aš, matyt, vaidinau įtikinamai, nes bobutės prieidavo pirkti tų ananasinių obuolių...“ – pasakojo aktorė, filme apsitaisiusi sovietinės pardavėjos prijuoste.
Studentiško filmo konkurso nugalėtojas (vienas iš keturių) dailiai nupiešė lietuviškas problemas, įvilkęs jas į svaiginantį alkoholio rūbą.
Premjeras nuplovė paskutinis laimėtojos Gabrielės Urbonaitės filmas „Plaukikė“. Apie undinėlę baseine, svajonės įkūnijimą, onkologines ligas, rūpestį ir šuolį į vandenį.
Kūrybos direktorė Lina Galeckaitė, po filmo peržiūros vaikščiojusi su Biblija rankose, kalbėjo skaičiais:
„Dirbom 7-iom pamainom, Arielę (Eglė Valadkevičiūtė) grimuodavom 15 kartų per dieną, tuzinas bemiegių naktų. Daugiau, žinoma.“
Filmas pasirodė itin techniškai paprastas, švarus ir išpildytas, lyg glotnus vandens paviršius baseine.
„Gyvenimas susideda iš mažų dalykų ir filmo idėja yra apie tą jausmą, kai tu kažko daryti nebegali, tik perduoti svajonę kažkam kitam.“ – išeinant iš kino salės pasakojo Gabrielė, kuri paaiškino, jog kaulų vėžys plaukikei filmo kontekste nebuvo kulminacija, tiesiog aplinkybė, leidžianti įprasminti savo tikslų siekimą kitame žmoguje.
Filmo komanda, sėdėjusi salėje premjeros metu, kalbėjo apie „neapsakomą jausmą“ apimantį ekrane pamačius savo kurtą filmą. Ir šimtus akių, stebinčių pastangas, įdėtas į 30 minučių ekrane besilydančią istoriją. Jausmas panašus lyg laimėjus Olimpiadoje?
Sugrįžta tai, prie ko buvome pripratę – „Kino pavasario“ dienoraštis. Taisyklės paprastos – žiūriu visus filmus, kurie atrodo verti dėmesio, rašau nedaugžodžiaudama, vertinu trejopai: „būtinai eiti“,„nebūtinai eiti“, „neiti“.
Kambarys Nr. 237 (Room 237) 2012 / JAV / rež. Rodney Ascher
Skirtingas filmo „Švytėjimas“ interpretacijas pasakoja žmonės, niekada neišlendantys į kadrą. Apšviestųjų fantazija – beribė. Iš už užuolaidos teka genocido ir nužudytų indėnų kraujas, o besikeičiantys kilimų raštai išduoda už ekrano kalbančius maniakus, kurie metų metus šifravo „Švytėjimą“. Kai kuriuos šis filmas privertė susitapatinti su Jacko Nicholsono personažu, persikelti į užmiestį su žmona ir mažu vaiku bei pradėti rašyti. Brandaus amžiaus „Videokauko“ žiūrovams „Kambarys“ sugrąžins malonius vaikystės pagaugus, o gal net pastūmės sukurti savo interpretacijos versiją.
Nuosprendis: nebūtinai eiti
Mokytojas (The Master)
2012 / JAV / rež. Paul Thomas Anderson
Kai susiduria gabiausias savo kartos Amerikos režisierius ir net du aktorystės sunkiasvoriai, rezultatas, laimei, gali būti tik vienas - nenuspėjamas. Viena vertus, "Mokytojas" tęsia Andersono "Bus kraujo" paliestą didesnės nei gyvenimas asmenybės temą, kita vertus, jo kitas pagrindinis herojus neturio jokio neprilygstamo talento (Dirko Digglerio penio), charizmos (Daniel Plainview įkalbinėjimų), ar siekio (Barry Egano plano pasinaudoti jogurtų gamintojo klaida). Freddie Quellas (gyvsidabriškas Joaquin Phoenix) yra vidutiniško proto ir moralės pilkuolis - tobula tešla sektos vizionieriui išnaudoti savo siekiams. Tas pasiklydėlio pasimetimas ir jo naivumas tampa cementu tikėjimo plytoms ir jų klojimą PTA fiksuoja savitai, dėmesį sąmoningai skirdamas niuansams, ne visumai. Tai pavirsta dar didesne tema - žmogaus sukūrimo. Ar jis įmanomas, ar galima įkinkyti asmenybę, ar įtaiga yra patikimas kuras? Galingi klausimai, atsakymai į kuriuos šmėstelį ir prieš, ir gerokai po titrų. Vienas tikrai nepraleistinų KP filmų.
Nuosprendis: būtinai eiti
Tomas Ramanauskas
Sugar man (Searching for Sugar Man)
2012 / Švedija, Jungtinė Karalystė / rež. Malik Bendjelloul
Aštuntasis dešimtmetis. Meksikiečio ir indėnės šaknų turintis Sixto Diaz Rodriguez, nesulaukęs pripažinimo JAV gal ir dėl savo pavardės, nugikluoja Keiptauną kažkada įrašytom dainom. Šilkinių eilių apie kokaino laivus ir estą archangelą autorius toliau dirba statybose, nenusiimdamas nuo saulės akinių ir nežinodamas, kad viename žemyne jis yra populiaresnis net už Rolling Stones.
“Oskaras”, dažnai nereiškiantis kokybės, šiuo atveju už geriausią dokumentiką, yra tikras. O šiltabalsio muzikanto dainos jau dainuojamos ne tik Pietų Afrikoje.
Neįtikėtina kantraus žmogaus istorija tegu būna ir žiūroviškiausias šio "Kino pavasario" filmas.
Nuosprendis: būtinai eiti
Minčių traukiniai (Trains of Thoughts)
2012 / Austrija/ rež. Timo Novotny
Išgirdusi Niujorko metro pažįstamą moters balsą, kuris man, ten kažkada gyvenusiai, maloniai kartodavo "Brooklyn Bound", krestelėjau ant oranžinės plastmasinės sėdynės ir važiavau namo. Ten, kaip visada sėdėjo daug žmonių, kurie skaitė, ir jei nebūtų važiaviavę, tai ir nebūtų skaitę.
Jei Japonijoje perki automobilį, privalai įrodyti, kad turi vietą jo laikymui, nes tai kainuoja brangiau nei pati mašina. Dėl to Tokijo metro yra stūmikai. Tai žmonės su raiščiais ant rankų, sustumiantys kuo daugiau japonų į vagonus. Populiariausia šokių po ratais linija - Jamanote. Ir jei tik vienišas japonas nusprendžia žudytis, Tokijas jį stumteli.
Niujorkas, Los Andželas, Tokijas, Honkongas ir Maskva. Šviesos ir tamsos tuneliai su "Sofa Surfers" garso takeliu. 84 minučių audiovizualinis klipas skirtas tiems, kurie į metro nusileidžia pažiūrėti, su kuo susidėjo.
Nuosprendis: nebūtinai eiti
Po tamsos - šviesa (Post Tenebras Lux / After Darkness, Light)
2012 / Meksika, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija / rež. Carlos Reygadas
Ir be Majų kalendoriaus aišku, kad šita „Šviesa“ nepelnys žiūrovų simpatijų prizo. Mėgstantiems filmus, kuriuose veiksmas vyksta pagal pakankamai aiškią suvokimo schemą, svečiuose pas Reygadasą nėra ką veikti.
Tačiau jautresnius kino stebėtojus geriausias Europos režisierius šiais metais (jei tikėsime Kanų žiuri) atveda į tokią vietą, kurioje jie dar nėra buvę. Nors priemonės atrodo formalios – specialus kameros filtras, išfokusuojantis vaizdą įforminantį rėmą; nežinia kodėl po namus vaikštinėjantis neoninės šviesos demonas; vienakrypčio siužeto nebuvimas; dokumentine maniera pateikti dialogai; itin tikslūs aplinkos garsai – efektas neįtikėtinas. Atrodo, kad Reygadas apie baimes, grėsmes, pyktį, meilę, aistrą ir kitas patirtis išmano daugiau nei kas nors kitas.
Stebėjimą kino salėje jis išaugina iki buvimo tam tikru būdu. Būten todėl tai besąlygiškai įdomiausias festivalio filmas.
Nuosprendis: būtinai eiti
Istorinis miestas (Centro Historico / Historic Center)
2012 / Portugalija / rež. Aki Kaurismaki, Pedro Costa, Víctor Erice, Manoel de Oliveira
Iškrapščiusi, kad Aki Kaurismaki yra vienas iš keturių filmo "Istorinis miestas" kūrėjų, iš didelio ilgesio suomiui nusprendžiu į jį nueiti. Guimaraešo miestas šiaurės Portugalijoje, apie kurį sukurti keturi trumpi filmukai, sulaukė basko ir dviejų portugalų režisierių dėmesio. Ir, Aki, aišku. Tikiuosi, kad jis bus pirmas ir aš dar spėsiu nueiti į kitą filmą.
Paleidžiama juosta. Nepaleidžiami titrai. Žiūrovai laukia. Berniukas bėgioja su racija. Juokiasi, kad filmas paleistas nuo vidurio. Paleidžiamas vėl. Vėl nuo vidurio. Pranešama, kad čia ne vidurys, o pradžia.
Žiūrime. Iškenčiu tekstilės darbuotojų suvaidinimus apie darbą gamykloje, revoliucijos kliedesius ir turistus šalia užkariautojo statulos.
Filmas baigėsi.
Aki Kaurismaki taip ir nepasirodė.
Nuosprendis: nežinia, ar eiti. Lūžinėjančios juostos pasiglemžė mylimą suomį. Tiesa, prieš tai teko bėgti iš sulūžusio Bertollucci. Bet dėl to per daug nenusiminiau.
Snieguolė (Blancanieves / Snow White)
2012 / Ispanija, Prancūzija / rež. Pablo Berger
"Artisto" pusseserė "Snieguolė" seka brolių Grimų pasaką apie piktą pamotę. Flamenko gitaros garsais buliai lekiojantys koridoje, vėduoklės nespalvotame nebyliame filme - ir aklam būtų aišku, kad čia Ispanija. Prašiepti dantys, kandantys obuolį, meilė, kerštas ir amnezija - saldžiai, graudžiai, žodžiu taip, kaip reikia, pasekta pasaka. Broliams Grimams turbūt patiktų.
Nuosprendis: nebūtinai eiti
L
2012 / Graikija / rež. Babis Makridis
Graikiją ištiko ne tik finansinė krizė. Visi bent piršto galiuku prisidėję prie „Iltinio danties“ bando jį atrajoti ir kasmet klimpsta vis giliau. Tačiau jeigu graikų kino atgimimą ženklinusioje juostoje bejausmė vaidyba atrodė siužetiškai pateisinama ir idėjiškai įtikinama, tai ketvirtajame tokio paties stiliaus filme (dar buvo „Attenbergas“ ir „Alpės“) robotų intonacijos padvelkia silpnaprotyste ir kūrybiniu neįgalumu. Gyvenimas mašinoje, kurios durys atsidaro tik tada, kai reikia pravėdinti vairuotojo batus; medaus pristatymas seniui, miegančiam ant kelio – tokios istorijos režisieriui pasirodė vertos filmo, kurį papildo gyvenimo tiesas išburbuliuojantys rokeriai. Ilgų kadrų seka naudinga nebent pasimokyti graikų kalbos, nes tos pačios frazės čia kartojamos nuolat.
Nuosprendis: neiti
Raganosių sezonas (Fasle Kargadan / Rhino Season)
2013 / Irako Kurdistanas, Turkija / rež. Bahman Ghobadi
Filmo aprašymas suintriguoja apie neteisėtai per Irano revoliuciją įkalintą kurdų poetą, kuris tampa asmeninio keršto auka. Kai žmona (Monica Bellucci specialiai iš vargo nužilusiais plaukais) paleidžiama iš kalėjimo, jai pranešama, kad vyras jau miręs. Vienas kito ieškodami tamsiuose kadruose (įspūdinga kinematografija) jie važinėjasi per raganosių pilnus laukus, o balsas už kadro mums lėtai skaito poeziją. Lyrinių krypinėjimų kelionėje ir arklys liūdnai įkiša savo galvą į automobilį, ir šis krenta ir plaukia vandeny, ir neapleidžia klausimas, kodėl šį filmą pirmuose titruose pristato Martinas Scorsese.
Nuosprendis: galbūt (n)eiti
Jiro sapnai apie suši (Jiro Dreams of Sushi)
2010 / JAV / rež. David Gelb
Dokumentinis skanėstas sušių valgytojus pasodina prie paprasto interjero restorano baro, kuriame yra dešimt vietų. Į jus įdėmiai žiūri 85 metų japonas Jiro. Restorano savininkui svarbu matyti, kaip valgo jo suši. Čia Jiro praleido visą savo gyvenimą, nes nemėgsta atostogų. Mokydamasis iš savęs ir mokydamas kitus, Jiro turi tris „Michelin“ žvaigždes.
Istorijos apie tuno rūšis, turgų ir geriausius žuvies pardavėjus, aštuonkojo masažą, restorano darbuotojo ašaras ir savininko rimtį.
Japoniškas darbštumas ir tikslumas, siekis „geresnio, nes geriausio nėra“, surašytas klasikinės muzikos taktuose, verčia iš kino salės kuo greičiau bėgti valgyti žalios žuvies.
Nuosprendis: Būtinai eiti
El Bulli - išradingiausi eksperimentai virtuvėje (El Bulli - Cooking in Progress)
2011 / Vokietija / rež. Gereonas Wetzelis
Stebiu garsiausio pasaulio restorano šefo Ferrano Adrià mėginimus kurti ir jaučiuosi nykių fizikų laboratorijoje apžiūrinėjanti bekvapias menzūrėles ir pipetes. Idėjos gimsta iš klaidų – netyčia įmestas ledas į padažą ar supainiotas gazuotas mineralinis vanduo su aliejumi čirkšteli vienintelėmis ir labai skūpiomis filmo emocijomis. Atrodo, kad kurdamas „El Buli“ šefas nejaučia nieko – tik žvairuoja į kamerą, skaito apie save spaudą ir fotografuoja lėkštėje iškilusias skirtingų spalvų azoto putas. Deja, nė vienas patenkintas restorano klientas filme taip ir nepasirodo. Todėl seilės nesikaupia, o man tenka valgyti iš gausiai rodomų kompiuterių atspausdintas sudėtingas schemas, kuriomis paspringstu.
Nuosprendis: neiti
Meilė midijoms (Mussels in Love)
2012 / Belgija, Nyderlandai / rež. Willemiek Kluijfhout
Meilė midijoms paremta tikromis istorijomis, kurios kvepia sūriu jūros vandeniu ir primena man, kad pirmas skaniausias midijas valgiau būtent Belgijoje. Vyrai išplaukę į jūrą gali valandas ginčytis, koks geriausias juodakriauklių paruošimo receptas. Dėl salierų ir svogūnų klausimas nekyla. Tačiau ar dėti pomidorų, rozmarinų ar čiobrelių – čia jau problema. Midijos turi barzdas ir joms peša plaukus, be to, supakuoti jas reikia atsargiai – kad nepatirtų streso. „National Geographic“ stiliumi nufilmuotos belgiškos aistros apie midijų dauginimąsi atskleidžia ir daugiau faktų. Veterinarai ir ginekologai naudoja midijų klijus savo darbe; o, jei turi savo restoraną ir nuolat gaminti, į gyvenimo pabaigą paskausta rankas nuo midijų sklidinos keptuvės kratymo. Mielai juodos darbininkų panagės praneša, kad Belgijoje per metus suvalgoma 30 tūkstančių tonų geldelių. Gal dėl to filmo režisierius ir išveda daug paralelių tarp midijų ir žmonių.
Nuosprendis: Nebūtinai eiti
Rūke (В тумане / In the Fog)
2012 / Vokietija, Rusija, Nyderlandai, Baltarusija, Latvija / rež. Sergei Loznitsa
Tik keli režisieriai yra patekę į Kanų kino festivalio konkursinę programą iš pirmo karto. Loznitsai tai pavyko jau su debiutiniu filmu „Mano džiaugsmas“ – iki šiol negaliu pamiršti toje juostoje dokumentine maniera nufilmuotos Rusijos provincijos degeneratų veidų popuri. Tačiau nemelavo ir antrasis bandymas, pelnęs patį mandriausią įtakingiausio pasaulio festivalio FIPRESCI prizą, kurį renka tarptautiniai kino kritikai.
Pažiūrėjus „Rūke“ tampa aišku, kodėl du įvertinimai nėra atsitinktinumas. Loznitsa yra drąsiausias posovietinio slavų pasaulio režisierius, besirenkantis nepatogias temas, kuriomis dar vakar buvo galima kalbėti tik su ideologiniu užtaisu. Jam neįdomi nugalėtojų propaganda, todėl išeities tašku tampa Bykovo romanas, kuriame geriečiai pavirsta neteisiaisiais, o slidieji vykdo nuosprendį sąžiningiesiems. Karas čia tėra aplinkybės, kuriose galima pačiu universaliausiu būdu užduoti klausimą apie etinį apsisprendimą – kaip pasielgti teisingai, kai visos pusės tave jau pasmerkė.
Paminėtinas ir kinematografinio laiko valdymas, paverčiantis ekraną tarkovskiška srove, kurioje ritmas muša prasmės taktus, turinčius savus pakilimus ir nuolydžius.
Nuosprendis: Būtinai eiti
Pieta (Pieta)
2012 / Pietų Korėja / rež. Kim Ki-Duk
Įmantriai sugadinta gera idėja.
Nesvarbu, kad Kim Ki-Dukas kadaise buvo mylimiausias nekomercinio kino režisierius Lietuvoje. Nesvarbu, kad iki šiol išliko tos minios, kurios pamaldžiai stebėjo gamtos kaitą garsiajme „Pavasaryje....“ ar bežodę įsimylėjėlių aeorobiką „Tuščiuose namuose“. Nesvarbu ir tai, kad „Pieta“ laimėjo Venecijos festivalyje.
Neįtikinami personažai, dirbtinė vaidyba, nieko nebešokiruojantis mėgavimasis nupjautomis mėsomis paverčia šį filmą labiausiai šiais metais pergirta prasto skonio kankyne. Ir nors siužetas, kurioje motiniška meilė ir pasiaukojimas susiejamas su keršto planu, galėjo pavirsti į daugybę kitokių ir geresnių filmų, pasirinkta Kim Ki-Duko ekranizacija sukelia minčių apie kūrybinį autoriaus išsekimą, kuris perauga konvulsišką norą graudinti ir jaudinti pigiausiomis priemonėmis.
Dabar galima suprasti, kodėl tiek daug nuomonių skelbė, kad „Auksinis liūtas“ buvo laimėtas ne dėl kokybės, bet dėl antpečių už praėjusių laikų nuopelnus.
Nuosprendis: Neiti
Antonas čia, šalia
Антон тут рядом / Anton's Right Here
Rusija, rež. Liubov Arkus
Tai debutinis Rusijos režisierės filmas apie berniuką autistą. Jo mama miršta nuo kaulų čiulpų vėžio, o tėvas atsisako globoti, nes vairuoja troleibusą. Atrodo, kad turėsime dar vieną graudžią istoriją, vykstančią šalyje, kurioje psichiniai ligoniai palatose laikomi būriais, tarsi karpiai prekybos centro akvariumuose, rikiuojami į gretas ir šeriami kepenis naikinančiais vaistais. Rusijos gydytojai, kurių kabinetuose, žinoma, kabo vado Putino paveikslas, žodžio „autistas“ nevartoja. Jie sako „žmonės, nepanašūs į kitus “. Jau galima būtų pradėti verkti. Tačiau netrukus atsiskleidžia įdomiausias šito filmo momentas ir jo paslaptis. „Antonas čia, šalia“ nėra tiesiog dokumentika.
Liubov Arkus kamerą panaudoja kaip savarankišką jėgą, kuri išsprendžia ne liūdno filmo pabaigą, o žmonių likimus. Tam prireikė tik šešerių metų. Seniai žinoma tiesa – pro objektyvą stebinti akis atspindi ne užfiksuotus įvykius, o jiems padaro įtaką ir net radikaliai pakeičia – tampa sąmoningo veikimo būdu.
Galima drąsiai sakyti, kad tokia kūrėjos pozicija „Antoną“ paverčia visiškai išskirtiniu reiškiniu ne tik „Kino pavasario“ repertuare. Ji užduoda toną naujo tipo dokumentikai. Tai ne dar vienas žanras, bet tikrovės formavimo sfera, kurioje kamera yra pagrindinis veikėjas. Ji sukuria savo įvykius, kovoja, pakeičia, sukelia kaltę ir atperka kančią.
Nuosprendis: būtinai eiti
Kasdienybė (Everyday)
2013 / Jungtinė Karalystė / rež. Michael Winterbottom
Moters kasdienybėje auga keturi jos vaikai. Laukdami, kol vyras išeis iš kalėjimo, jie dainuoja, valgo žirnelius, pyksta ir miega. Lėtai judančiame į priekį filme su Michael Nyman muzika ilgai laukiame, kas bus. Fragmentiškas pasakojimas apie laiką nepametėja daug faktų, tik leidžia stebėti atskirus antidramatinius momentus.
Istorija pasakojama realiame laike ir truko penkmetį. Aktoriai filmuodavosi du kartus per metus, o vaikai augo. O tai žinoti yra kur kas įdomiau, negu žiūrėti nelabai-įdomios-šeimos-neįdomią-kasdienybę.
Nuosprendis: nebūtinai eiti
Hannah Arendt (Hannah Arendt)
2012 / Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija / rež. Margarethe von Trotta
Dažnai sakoma, kad filosofija tėra vyrų užsiėmimas. Hannah‘os Arendt gyvenimas tapo atsaku šiai nesąmonei. Ryškiausia 20 a. mąstytoja savo svarstymais ne tik uždavė toną kaip vertinti totalitarizmo ir blogio prigimtį, bet ir sugebėjo pademonstruoti, ką reiškia aistringai protauti. Ne veltui jos pirmuoju ir svarbiausiu dialogo partneriu buvo Martinas Heidegger’is, o jųdviejų popaskaitinė veikla iki šiol kursto fantazijas apie jaunos žydaitės ir Hitleriui nepasipriešinusio filosofijos klasiko pasivaikščiojimus miško takeliais.
Margarethe von Trotta’os filmas išpjauna vienintelį Arendt gyvenimo epizodą – didžiausio nacių nusikaltėlio Eichmanno teismo procesą, kurį nušviesdama, „Newyorker“ žurnale Arendt parašė skandalingai nuskambėjusį straipsnių ciklą. Žydai ir Holokausto aukos negalėjo pakęsti jos diagnozės apie apklausose išryškėjusį žmogaus „blogio banalumą“. Dėmesys tik šiam įvykiui yra filmo stipriausioji, o kartu ir silpniausioji pusė. Istorija tampa koncentruota ir paprasta, tačiau asmenybės įdomumas ištirpsta. Nors filme randame filosofų baliukus, pokalbius apie seksą, besaikį rūkymą, daug bučinukų ir kitokios buities, jis išlieka tik dar viena tvarkinga biodrama, be didesnių meninių užmojų ar kreivesnio požiūrio aspiracijų. Drungnas, bet profesionalus filmas rytoj tebus įdomus filosofijos, istorijos bei TSPMI studentams.
Nuosprendis: nebūtinai eiti
Savo peržiūrėjimais ir nuomone dalinasi Jurga Balta
Šis ,,Kino pavasaris” yra geresnis už praeitą. Laukia dvi labai sunkios savaitės gerbiami sinefilai, skaudanti nugara ir raudonesnės negu įprastai akys. Problema, su kuria susidūriau rašydama rekomendacijas, šiaip jau man yra visiškai nebūdinga – rekomenduojamų filmų sąrašas išėjo per didelis statistiniam fiziniam vienetui, jeigu jis nėra Edvinas Pukšta. Taigi, meditavau, meditavau, meditavau ties sąrašu ir štai:
Du filosofiniai filmai:
Kas yra nesiskutusi ir suglamžyta maike apsirengusi filosofijos Paris Hilton niekam klausimų nekyla. Nepaisant to, aš vis tiek neatsilaikau prieš Slavojaus knygiūkštes. Žižekas yra FUN. (Šioje vietoje filosofijos snobai turėtų sakyti „Boooo“, bet neatimt iš Paris Hilton kojų ir nenukirpt blevyzgojančio Slavojaus liežuvio). Taigi, dozė Žižeko Perversiškame ideologijos gide(The Pervert's Guide to Ideology).
Z. Baumanas vienoje iš savo svarbiausių knygų „Modernybė ir holokaustas“ holokaustą įvardina kaip natūralų modernumo etapą, t.y. koncentracijos lageriams plytas pradėjo gaminti nuo renesanso. Šis, vienas iš kertinių dvidešimto amžiaus filosofijos tekstų, stovi ant dviejų kojų: Hannah Arendt (Hannah Arendt) ir Theodor Adorno.
Du poetiniai filmai:
Vienas iš gajų kapitalistinės visuomenės mitų yra toks, kad geresnis fizinis būvis suteikia galimybę gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą. Nevisai. Pabaisos iš laukinių pietų(Beasts of SouthernWild) personažai gyvena sąlygomis, kurios statistinį vakarietišką individą suparalyžuotų. Na ir ką. Viena „mergaitė/berniukas“ iš hipių alkoholikų komunos turi visą žmonijos vaizduotę, visą drąsą, visą meilę ir visą laisvę. „Pabaisos“ – kolosalus priešnuodis vartotojiškumui.
Raganosių sezonas (Rhino Season) pasakoja keleto dešimtmečių istoriją apie Irano režimo įkalintą poetą ir jo šeimą. Vizualiai užburiantis filmas pristato Dantės istorija apie septynis pragaro ratus, tik Dantė pragare už parankės su Vergilijum turistavo, o Sahelis pragarą išgyvena pats.
Du audiovizualiniai esė 2012 m. Kanų geriausio režisieriaus Carlos Reygadas Po tamsos - šviesa (Post Tenebras Lux / After Darkness, Light) nėra simply filmas. Tai audiovizualinio meno darbas, kuriam, kaip ir bet kuriam kitam šiuolaikinio meno kūriniui, suprasti reikia skirti laiko ir neuronų. Taigi, jeigu laiko ir neuronų skirti tingite, o ŠMC jums yra nesuprantamų daiktų vieta, į šį filmą geriau neikite. Tai vienas iš sudėtingiausių Kino pavasario tekstų. Ir vienas geriausių, žinoma. Miestas – neišsenkanti inspiracija (jeigu jame gyvenama, o ne kursuojama maršrutu namas su šuniu - mašina - darbas - mašina - namas su šuniu). Minčių traukiniai (Trains of Thoughts) keliauja metro iš rytų į vakarus, tai šešių miestų ir šešių kultūrų studija, betono, metalo ir elektros poezija.
Du veiksmo filmai ir vienas siaubo:
Kiek paragvajietiškų filmų matėte? Nedaug, ar ne. 7 dėžės (7 Boxes)yra kokybiškas tradicinis trileris, kuriame septyniolikmetis turgaus kurjeris gauna užduotį pristatyti dėžutes su kroviniu iš taško A į tašką B. Ir tradiciškai darbelis pasitaiko ne iš lengvųjų.
Niujorko šešėlyje (The Place Beyond the Pines) yra „Drive“ su motociklais. Tiesa, „Drive“ yra geresnis, bet šis irgi nieko. (Šių dviejų filmų komperatyvistinė analizė žiūrovo galvoje viso filmo metu yra absoliučiai neišvengiama ir užknisanti). Šiaurės Korėja – nepaprastai įdomi ir baisi šalis. Čia žmones nemąsto į kairę ir į dešinę, o mąsto tik tiesiai. Lageris Nr. 14 (Camp 14 - Total Control Zone) pasakoja apie politinių kalinių vaiką, kuris gimė lageryje, todėl lagerio realybę suprato kaip vienintelę tikrovę. Vienas liūdnas ir du linksmi filmai: Kino festivalis be kokio nors filmo apie vėžį ir mirtį – ne festivalis. Nerealieji (Los Increibles / The Incredibles) intymus filmas apie Geležinę ledi, Sulūžusį sparną ir Radioaktyvią moterį: 94 metų moterį, vyrą be rankos ir vėžio pacientę. ,,Nerealieji” yra filmas apie tai, kad tikrieji superherojai yra normalūs žmones su problemomis. Banalu, bet 94 metai – čia jums ne Džokeris.
Rumuniška komedija Apie sraiges ir žmones (Despre oameni si melci / Of Snails and Men) turėtų patikti visiems truputį linksmesnių filmų mėgėjams. Seni ir negeri 1992 m.. Privatizacija. Parduodama mašinų gamykla. Vienas išradingas profsąjungos vadovas. Jo žmona ir meilužė. Šimtas verslo idėjų.
S. Kubriko „Švytėjimą“ mėgsta visi. O Kambarys Nr. 237 (Room 237) pasakoja apie penkis personažus, kurie „Švytėjimą“ mėgsta truputį labiau, negu, kaip čia pasakius, būtų normalu. Ir jie teigia radę visokių super mega gilių ir paslėptų prasmių šiaip jau elementariam siaubiake. Taigi, kaip jau supratote, šis filmas ne apie S. Kubriką ir net ne apie „Švytėjimą“, o apie maniaaaakus. Trys edukaciniai filmai: Sugar Man (Searching for Sugar Man) dokumentinis filmas apie Rodriguez‘ą, septyniasdešimtųjų Detroito roko žvaigždę, kurios niekada nebuvo (na bent jau Detroite). O Pietų Afrikoje jo muzika tapo fenomenu. 90-taisiais du fanai išsiruošia susirasti savo dievuką ir paklausti, kokio velnio jis nustojo groti. Mažiau geras kino kūrėjas nei Dror Moreh būtų garantuotai susimovęs su filmu apie šešias kalbančias galvas – slapčiausios Izraelio slaptosios tarnybos Shin Bet vadovus. Valstybės vartų sargai (The Gatekeepers) puikus ir truputį besistengiantis būti objektyviu filmas apie sudėtingus Izraelio santykius su Palestina ir pasauliu.
Bob Marley (Marley) pristatinėti nereikia, nei kaip muziko, nei kaip aktyvaus pacifisto, antirasisto ir kosmonauto. Kita vertus, šis filmas yra aprūvintas Marlio šeimos, taigi, apie kai kuriuos gerokai tamsesnius muziko gyvenimo momentus visiškai nutylintis. Nors režisierius turbūt tikisi, kad žiūrovas susipras pats. Gal ir susipras, o gal ir ne. No bad ideas – no cry.
P.S. Rekomenduojamų filmų sąraše nėra pilko šiaurietiško kolorito dramų apie gyvenimo baisumą ir dvasiškai turtingą forsiukų vidinį gyvenimą. Tokių ,,Kino pavasaryje” yra, bet ko nemėgstu, tai ir nerekomenduoju. Visi rekomenduojami filmai yra pilno metro – jeigu dar pradėčiau rekomenduoti trumpo metro, tai nepabaigčiau šito teksto.
Jų – aštuoni. Susikūrė būdami pirmame kurse, kai universitete gavo užduotį susiskirstyti į komandas po 5-6 žmones ir per visą semestrą sukurti video, kuris apimtų video ir dar vieną papildomą mediją. Pradėjus rimčiau kurti, prisijungė daugiau žmonių. Iškylantys klausimai: kas, kaip ir su kuo?
Pirmiausia, kas režisuoja video? „Skirtingai. Kiekvienam projektui būna tas, kuris labiausiai dirba, viską prižiūri. Dažnai būna, kad visi susirenkame, išsakome savo nuomonę ir tada viską dėliojame. Komandinio darbo privalumas – mes visi stengiamės išgryninti kokią nors vieną idėją“. Tačiau ką sunkiausia yra perteikti kuriamuose video? Kaip StepDraw nariai pasakojo, sunkiausia yra ne tik perduoti norimą žinutę, bet ir užkabinti, įtraukti žmogų. Reikia apgalvoti ne tik tai, ką yra norima pasakyti, bet ir ką pagalvos žiūrovai. Beeeeet... Kodėl geriau žinomi klipai yra tokie lyriški? „Pavyzdžiui, Marko atveju, mums leido pasirinkti dainą, o jo visos dainos ganėtinai lyriškos. Mes tos dainos klausėmės daugybę kartų ir tada galvoje viską dėliojomės, o prie jo kažkas ne lyriško nelabai ir tinka. Vykdant Jurgos užsakymą neturėjome kažkokios kūrybinės laisvės, nes buvo tiesiog live show ir turėjom juostoje įamžinti tai, kas vyko ant scenos“, – savo patirtimi dalinosi StepDraw komanda. Dar vienas klausimas, kurio neužduoti būtų nevalia – o ko vengiate klipuose? Kaip viena iš komandos narių Kristė pasakojo: „Aš esu prieš didelius specialiuosius efektus. Man geriau natūralumas, kuris turi būti kūryboje. Patys perėjimai tarp kadrų – neišvengiami, tačiau stengiamės juos daryti kuo neutralesnius, kad nerėžtų žiūrovo akies. Stengiamės daryti viską kuo paprasčiau, bet kad būtų kuo geresnė kokybė. Tokiu būdu vengiame techninių klaidų“.
Daina, kurios klausantis reiktų skaityti šį interviuKing Tuff - Keep on Movin
Kaip atsidūrei New York‘e?
Atvažiavau čia vasarai iš Kolorado, kuriame gyvenau porą metų, ir pasilikau.
Kokie New York‘o atspindžiai tavo darbuose?
Niujorkas įkvepia kaip filmo fonas – čia nereikia kino studijos, viską gali rasti gatvėse. Meilę, mirtį, gimimą... Niujorkas mane žiauriai įkvepia, tiesiogiai ir netiesiogiai.
Kaip įsivėlei į filmavimą?
Ai, kažkaip. Nuo jauno amžiaus linkau prie žurnalistikos, tada pasinešiau į reportažus, o nuo ten – į filmų kūrimą.
Kada ir koks buvo tavo pirmas video užsakymas? Kokie prisiminimai iš filmavimo?
Neatsimenu pirmo užsakymo, bet vienas pirmų mano pačios projektų buvo muzikinis klipas draugo grupei Proud Parents. Truputėlį gėdinga dabar į jį žiūrėti, bet juk reikia kažkur pradėti.
Ką mokeisi, kai atlikinėjai praktiką NYLON žurnale? Kodėl būtent pasirinkai atlikti praktiką ten?
Praktika NYLON'e buvo dalis žurnalistikos studijų, kurias iš VU tęsiau Boulder, Kolorado valstijoje.
Tautiečiams geriausiai esi žinoma dėl Advanced Style filmo. Kaip prasidėjo bendravimas/bendradarbiavimas su Ari Seth Cohrn? Kaip sugalvojote kurti filmą apie močiutes madistes? Ari yra senas draugas, jis pradėjo AdvancedStyle blog‘ą, o aš tuo metu buvau praktikantė NYLON žurnale. Sakau, tavo moteriškės tokios įkvepiančios, gal kokį klipuką susukt? Vieną, du padarėm, po kokių metų pradėjome suprasti, kad čia ir filmui bus medžiagos.
Praėjo jau nemažai laiko nuo Advanced Style filmavimo pradžios ir galbūt pastebėjai kažkokius filmo trūkumus ar neišpildymus, kurie buvo pradžioje? Ką dabar norėtum jame keisti? Filmas vis dar montuojamas ir kuriamas, permąstome ir perdarome montažą, kad būtų įdomesnis, gilesnis, taigi mes vis dar filmo darymo eigoje.
Kada yra planuojama filmo premjera?
Premjeros dar neplanuojame, matyt kažkada rudenį.
Kokia filmo stiprioji pusė? Kaip sekėsi/sekasi ją išgvildenti?
Stiprioji filmo pusė – asmenybės ir kaip jos tvarkosi su senėjimo procesu. Šią pusę išgvildenti sekasi visai neblogai.
Tai kaip jos tvarkosi su senėjimo procesu?
Jos tvarkosi su senėjimo procesu įvairiais būdais: kai kurios kovoja, nori dėmesio, kai kurios atsipalaiduoja ir mėgaujasi. Jos įkvepiančios moteriškės, bet turi savo tamsiąsias puses. Tai žmogiška! Man patinka, kad filmas ne tik labai teigiamas, bet kartu jame yra visko.
Kuri fashionista pakerėjo tavo širdį? Tziporah visada įkvepia, jos stilius – idealiai apgalvotas.
Taip pat pati pasižymi gana ekstravagantišku stiliumi. Tai buvo užkoduota tavo genuose ar tai tiesiog aplinkos įtaka? Manau, kad užkoduota genuose, nes kitų klounų šeimoje nėra, bet aplinka, Lietuva, rytų europinis grožio suvokimas taip pat daro savo, o Niujorkas įkvepia daugiau eksperimentuoti.
Stiliaus detalė, be kurios negali pajudėti iš vietos? Stiliaus detalė, be kurios negaliu pajudėti iš vietos... batai?
Kokį paskutinį sapną pameni? Kokią įtaką tavo darbams daro sapnai? Sapnai man labai patinka. Šiąnakt sapnavau, kad dalyvavau erotinės knygos gamyboje, buvo daug krūtų. Žiūrėsime, kaip tai padarys įtaką mano darbams ateityje.
Mada ar muzika? Muzikinė mada.
Pete Doherty ar Courtney Love?
Love (Filmavai abu, tai kodėl vis dėlto teiki pirmenybę Love?) Courtney Love yra moteriškė-audra, visiškai išprotėjusi, labai protinga, visiška kalė, bet gali būti ir miela, jei jai to reikia. Ji įkvepia būti savimi ir nieko nebijoti, o jos gyvenimas – visai nelengvas.
Tavo ateities darbas, kurį nori skirti Lietuvai, Vilniui, kaimynams, draugams?
Lietuva, Vilnius, kaimynai ir draugai – visi gaus po darbą.
