Rankų darbo delninė. https://www.facebook.com/Sugulovai

Rankų darbo delninukė. 

Dirbtinė oda.

https://www.facebook.com/Sugulovai

Rankų darbo delninukė. 

Dirbtinė oda.

https://www.facebook.com/Sugulovai

Rankų darbo delninukė. 

Dirbtinė oda.

https://www.facebook.com/Sugulovai

Rankų darbo delninukė. 

Dirbtinė oda.

https://www.facebook.com/Sugulovai

Rankų darbo delninukė. 

Dirbtinė oda.

https://www.facebook.com/Sugulovai

 

Iš savo subjektyvios prizmės žiūrėdama į Mados infekcijos susirinkusiuosius ir visas ceremonijas prieš renginį, negalėjau ramiai stovėti ir nesišypsoti, nes visi formalumai priminė garsųjį tinklapį apie madą, visuomenę, skandalus – Vanity Fair (tuštybių mugė). Prie garsiosios fotografavimo sienos buvo galima pasižvalgyti į „rudąsias laputes“, fashionistas, įžymybes bei vaikus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tačiau straipsnis – ne apie tai, todėl pakalbėkime apie jubiliejinio festivalio „Mados infekcija“ kolekcijas bei gudriai sumanytą ir dizainerių išnaudotą podiumą.

 

Pirma diena

Šou pradėjo ir su visais pasisveikino labàdienà, pristatę rudens/žiemos kolekciją. Dėmesį patraukė gatvės-miško motyvas, kuris buvo įgyvendinamas į podiumą atsinešant medžius bei dūmais kuriant rūką. Paprasta, minimalistiška, bet įdomu. Dėmesį patraukęs akcentas – ant modelių kaklų buvę balti į pleistriukus panašūs lipdukai. Kaip patys dizaineriai vėliau paaiškino – tai simbolizavo žvėrių akis šviečiančias tamsoje. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Po Injekcijos laimėtojų sekė Lauros Dailidėnienės kolekcija „SAP“. Gana lietuviška kolekcija pasižymėjusi griežtais kirpimais, be jokių iššaukiančių detalių ir pakankamai neutraliomis spalvomis.

 

 

 

 

 

 

 

Lilija Varionova pristatė „State Trooper/White horses“ 2013-2014 metų prêt-a-porte rudens-žiemos kolekciją. Vyriškai auditorijai skirta minimalistinė kolekcija. Išskirtinis bruožas – balti perukai, padabinę vaikinų galvas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Ievos Daugirdaitės kolekcija pasižymėjo odos gausa bei kailiais, kurie buvo naudojami kaip aksesuarai. Taip pat kolekcijoje daugiausia naudojamos tamsios spalvos. 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žiūrint Evos Baliul kolekciją „piinga-piinga“ neapleido jausmas, kad tai - kažkur matyta. Šią Evos kolekciją galima įvardinti lietuviškąja Vivienne Westwood versija. Išskirtinumas – lietuviams nebūdingi kirpimai ir šiek tiek ryškesnės spalvos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandros Straukaitės kolekcija „50/50“ – vienas įdomiausių vakaro pasirodymų. Vyrų kolekcija priminė didžiulio miesto perėjomis vaikščiojančius žydus. Pabrėžtina ir tai, kad daugumą rūbų, kuriuos pristatė vyrai, vėliau pristatinėjo ir moterys. 10 balų - už unisex idėją. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dianos Paukštytės kolekcija „Boho chic“ pasižymėjo džinso gausa. Trumpiau sakant apie kolekciją - vizualinis pasigėrėjimas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Egidijaus Sidaro kolekcija mados namams „Cantas“ – stilinga, subtilu. Išskirtinis kolekcijos bruožas – languota rūbų medžiaga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Antra diena

Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis, tad šiuo atveju galiu teigti, kad antra diena daug geresnė už pirmąją. Tačiau apie viską plačiau...

 

Nuo pat pirmos kolekcijos sekundės dėmesys buvo visiškai prikaustytas to, kas vyksta ant podiumo. To kaltininkas – Giedrius Šarkauskas. Kolekcijos prieskonis – gotiškumo nuotrupos bei savita rokoko interpretacija. Po kolekcijos pasirodymo charizmatiškąjį dizainerį pasitiko aplodismentų ir šūksnių lavina, kuri turbūt ir buvo geriausias kolekcijos įvertinimas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ketvirtus metus „Mados infekcijoje“ dalyvaujanti Lina Gudanavičiūtė susirinkusiems pristatė visiškai moteriškumu persipynusią kolekciją „Sluoksniai“. Išskirtinis bruožas – rožiniai plaukai. Dominuojančios spalvos – bordo, juoda bei balta. Kuo ši kolekcija pavergė širdį? Fone skambančia garsiąja XX amžiaus daina – Knocking On Heaven‘s Door.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Balagans“ (Tanja Schmidt ir Philipas Rudzinskis) tikrąją to žodžio prasme padarė skoningą balaganą pristatinėdami Injekcijoje laimėjusią kolekciją „Alles geht in die Hose!“. Pradžioje – ant žemės gulintis vaikinas su chalatu. Vėliau – linksmas chaosas, kuriuo metu pristatyta eksperimentinė džinsų kolekcija vyrams. Vertinimas – žiūrėčiau dar ir parekomenduočiau draugams. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Eglė Žiemytė pristatė D.EFECT rudens/žiemos 2013 kolekciją. Vyrauja griežtas kirpimas bei minimalizmas. Išskirtinis bruožas – kai kurių merginų lūpas dengė juodos skarelės.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Danas Asger Juel Larsen šiam pasirodymui nepagailėjo ryškių, akį rėžiančių spalvų. Šiuolaikiška ir modernu, vyrauja minimalistinės detalės. Išvada – lengvas reivas Šanhajaus gatvėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Norvegijoje gyvenanti ir kurianti Kristina Vikøren pristatė 2014 metams pavasariui/vasarai skirtą kolekciją „Bekk“. Išskirtinis bruožas – balti perukai bei pristatyta maudymosi kostiumėlių kolekcija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinis šou, kuris visiems susirinkusiems sukėlė įvairiausių skirtingų emocijų – Andrey Bartenev  ir Vilniaus dailės akademijos studentų bendras darbas, kuris buvo inspiruotas Kornejaus Čiukovskio pasakos „Федорино Горе“. Ryšku, ekstravagantiška bei, žinoma, originalu. Svarbu paminėti, kad šio pasirodymo metu pats Andrey visą laiką buvo ant podiumo, o jam talkino gerai žinomas Rusijos modelis Danila Polyakov. Verdiktas – būtų nuodėmė nepamatyti šio pasirodymo.

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žodžiai Brigitos Adomaitytės

Nuotraukos Margaret Berry

...arba kaip „paslėptas moteriškumas išlenda per visus įmanomus plyšius“

 

Ji: Dovilė B.

Yra: konceptualiosios juvelyrikos kūrėja

Miestuose: Londonas, Jeruzalė, Viena, Roterdamas

Kuriuose kalba apie: tylų rėkimą, podiumo papuošalus, baimę, vandenį, judaizmą, nekaltas mergeles bei feminizmą.

 

Kas yra konceptuali juvelyrika?

Tai tarsi konceptualus šiuolaikinis menas. Ja norima kažką svarbaus pasakyti žiūrovui, papasakoti istoriją. Konceptualūs papuošalai dažnai būna visai kitokie negu tradicinė juvelyrika ir dažnai būna nepritaikyti kasdieniam dėvėjimui. Tai kaip mažas meno kūrinys.  

 

 

 Tavo darbų motto: Evocative|Provocative. Interpretuok.

Tai – juvelyrika, kuri žadina jausmus, nesvarbu, kokie jie bebūtų: teigiami ar neigiami. Savo papuošalais siekiu sukelti emociją. Siekiu, kad mano papuošalai būtų išskirtiniai ir provokuojantys. Taip pat man labai svarbu estetika ir noriu, kad moteris, dėvinti mano papuošalus, būtų gundanti bei papuošalas jai padėtų atkreipti žmonių dėmesį.

 

 

Ar galėtum įvardinti juvelyrikos tendencijas/ žanrus ? 

Juvelyrikos žanrų yra tikrai labai daug – nuo pigių gatvės blizgučių iki dizainerių kuriamos bižuterijos. Nuo tradicinių sidabrinių papuošalų iki auksakalių, dirbančių su deimantais. Taip pat yra šiuolaikinė juvelyrika, kuri yra visiškai eksperimentinė dėl pasirinktų medžiagų, formų, dizaino, eksponavimo. Dažnai net nedėvima, sunkiai įperkama ir nevisai suprantama eiliniam žmogui,  dažniausiai įsigijama tik kolekcionierių. 

 

Cituoji McQueeną. Tai ar "Sky is the limit"?

 Perfrazuoju savaip:  “Sky is not the limit”.

 

 

Ką tavo darbuose reiškia moters kūnas, lėlės-mirtininkės, nuogumas, speneliai ir stiprios vyriškos rankos?

 Pirmaisiais studijų metais man buvo labai aktuali moters tematika: jos kūnas, santykis su vyru ir, žinoma –  feminizmas.  Ypač tai supratau Izraelyje, kur moters padėtis (tikinčiųjų žydžių ir musulmonių) yra visai kitokia negu europiečių moterų. Jos gyvena visapusiškai kitokį gyvenimą. Labiausiai mane domino jų apranga, dress code’as. Taip gimė bendras projektas su rūbų dizainere iš Čekijos ‘‘Shout Silently’’.  Nieko nesmerkiant ir neteisiant stebėjom ir analizavom moteris Jeruzalės gatvėse ir priėjom išvadą, kad jos yra tokios kaip ir visos moterys. Taigi savo papuošalais vaizdavau paslėptą moteriškumą, kuris vistiek išlenda per visus įmanomus plyšius; jis tiesiog mūsų kraujyje, venose. Nuotraukose nesimato, bet gražiausios papuošalų dalys paslėptos tarp kojų ar už drabužių sluoksnių – kaip ir tikinčiųjų aprangoje, tą grožį gali pamatyti tik artimiausias žmogus.

Tačiau po šio projekto pasijutau išsunkta. Ir dabar noriu pabėgti kuo toliau nuo visų bobų.

 

 

Ar manai, kad tik provokuojantys dalykai gali pažadinti meno vartotoją?

Priklauso nuo to, kokia ta provokacija. Žinoma, provokuojant greičiau atkreipsi publikos dėmesį. Tačiau jei sieki dėmesio sukeldamas piktas diskusijas, arba menu, kuris papiktina ar įžeidžia žiūrovą, tai nėra naudingas pažadinimas. Manau svarbu, kad provokacija būtų estetiška ir subtili. Taip pat yra neprotinga provokuoti vien dėl pačios provokacijos. Manau provokuoti reikia norint atkreipti dėmesį į aktualias problemas.

 

 

Paskutinis tavo darbas –  Phobia. Ką juo nori pasakyti?

Projektu Phobia analizuoju žmonių baimes, bandau išsiaiškinti, iš kur jos ateina, kodėl viena ar kita baimė kankina žmogų. Phobia sukuria stiprias panikos, baimės ir sąstingio emocijas, kurias bandau perteikti savo papuošaluose. Visa Phobia kolekcija bus pabaigta birželio mėnesį. Dauguma – šou ir podiumo papuošalai įkvėpti vandens baimės. Paerzinimui galiu parodyti vieną nuotrauką pavadinimu ‘’don’t breathe it’’. Tai –  moteris skenduolė, kuri įkvėpė vandens ir nuskendo – iš jos vidaus pradėjo augti žolės, kurios veržiasi per burną. Visoje Phobia kolekcijoje dominuoja makabriška mirties tematika. 

 

 

Ko, tavo nuomone, žmonės labiausiai bijo?

Mirties. Manau, kiekviena fobija gimsta iš baimės numirti, būti fiziškai ar emociškai sužeistam, kas taip pat gali lydėti link mirties.

Pavyzdžiui, aš labai bijau tamsos, bijau išvysti Samarą iš filmo ,,Skambutis’’ ar dvynukes, stovinčias koridoriaus gale iš filmo ,,Švytėjimas’’. Atrodo, lyg fiziškai padaryti nieko negali, bet fantazija beribė – jei kažką panašaus pamatyčiau, turbūt iškart numirčiau!

 

Ar manai,kad laimingi žmonės gali kurti?

Taip, manau laimingi žmonės gali kurti, tik bėda ta, kad kai pradeda kurti nebėra laimingi, haha. Kūryba reikalauja daug energijos, savęs atidavimo, ieškojimų, dvejonių, o kas gali būti laimingas dvejodamas? Retai kada pirmoji idėja, kuri ateina žaibo greičiu, bus pati geriausia. Turi nupiešti šimtus eskizų, kad suprastum tai ta vienintelė, o dažnai gal ir nepajausi, kad tai jau tikrai tas geriausias variantas. Bet juk taip ir tobulėjame, kai keliame sau iššūkius, o ne tada kai apsidžiaugiame pirmu gautu rezultatu.

 

 

Išvažiavai į Izraelį. Kaip žmonės kuria ten? Ko išmokai?

Žmonės ten dirba labai daug, tačiau jiems didelis autoritetas yra Europa. Susidarė įspūdis, kad Europos mokyklose daugiau laisvės ir iš dizaino pusės mes stipresni. Tačiau aš išmokau tikrai labai, labai daug. Išmokau daug naujų technikų, taip pat buvo du projektai, susiję su judaizmu. Reikėjo sukurti ir padaryti Šabo žvakidę ir Švento vyno taurę, todėl teko labiau įsigilinti į judaizmą.

 

Poilsiauti beveik neteko: net nespėjau viso mažyčio Izraelio apkeliauti. Universitete dažnai būdavau nuo pusės 8 ryto iki 12-tos nakties ir grįžusi namo dirbdavau. Pažinau naują, įkvepiančią kultūrą ir valstybę su labai komplikuota istorija. Izraelis – išskirtinė šalis, žmonių, kultūrų maišalynė. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje šalyje telpa tiek daug skirtinos gamtos: kalnai, dykumos, trys jūros ir milžiniškas ežeras. Pavažiavus į šiaurę – žaluma ir ežerai.

 

 

Ar manai, jog rabino peisai – seksualu?

Matėm, matėm seksualių žydukų, gaila jie mūsų nematė, nes nepadoru žiurėti, nuodėminga. Visada nuleidę galvas arba akis prisidengę ranka praeidavo. 

 

Ar peisai galėtų būti tokia pat populiari ikona kaip ir ūsai? (garsieji moustache... )

Manau, kad žydams tai nepatiktų. Neslėpsiu – kažkada bandėm su draugais įsivaizduoti, kokius peisus nešiotų skirtingų stilių žmonės. Pavyzdžiui, rastamano peisai – dredai, forsas plikas, bet su peisais, koks menininkas gal ir barankas ant galų prisirišęs, o va hipsteris kombinuotų ūsus ir kuo ilgesnius peisus.

 

 

Keisčiausi ir gėdingiausi dalykai nutikę svetur.

Roterdame būta daug keistų dalykų, matyt vien dėl to, kad ten daug dalykų yra legalu…

 

Dabartinis taškas – Londonas. Kaip tau svarbus yra šis miestas?

Labai svarbus. Myliu šį miestą ir jo galimybes. Labai patinka kultūrų mišinys. Čia jaučiuosi nuolatos tobulėjanti ir sužinanti kažką naujo, įdomaus.

 

 

 

Ar grįši į Lietuvą? Jei taip, su kokiu tikslu?

Kolkas neplanuoju, juk iš Londono pasaulį užkariauti paprasčiau.

 

Pasimėgauk:

Darbai slepiami:  seifas no:1

                                Dovile.Conceptual.Jewellery

 

Klauso, kol kuria: seifas no:2

Žiūri, kai visi miega: Moonrise Kingdom

                                     Cloud Atlas

                                     Another Earth

Klasika: Stanley Kubrick bei Pedro Almodóvar filmai, Roberto Benigni: La vita è bella

 

Žodžiai Ievos Naujokaitytės

 

Rankų darbo.