Lietaus lašai
Pavieniai
Užkloja jūrą sušalusią.
Kiekvienas lašas nudilgina
Ir palieka
Prisiminimą žeidžiantį.
Plėšo ir drasko
Slogiai ir gniuždančiai.
Taip reikia.
Susigėdusi ir drovi bijo
Pasipriešinti.
Ir nesupranta,
Kad viskas iš to paties,
Kad tik pavidalas skiriasi
Kol kas.
Žino tik, kad amžiams ją keičia.
Skaudu kai nerūpi,
O kažkada galvojai,
Taip kvailai,
Kad rūpėjai.
O dabar pripažinti gėda.
Ir gaila laiko išmėtyto,
Išvėtyto,
Pasirodo, veltui...
Tų randų,
Nors ir negilių,
Bet perštinčių
Ant odos skausmo kalinio.
Ir negali daugiau į žmonių akis žiūrėti.
Niekada, rodos, nebegalėsi.
Ir verkiu.
Naktimis.
Iš lovos basa ir nuoga,
Kad ir pavasarį- bet į ledą sustirusi,
Lėtai guluosi po stalu ar kur,
Ant šono,
Kad skaudėtų
Ir verki dar labiau.
Kol pradedu verkti be priežasties
Ir jau be ašarų,
Tik širdimi
Ir siela suglamžyta.
Vis klausiu savęs,
Kas aš tau buvau
Ir kiek tiesos tarp mūsų buvo.
Nesužinosiu tikriausiai.
Gal niekas buvau..?
Tada prisimeni viską.
Visas kančias ir išgyvenimus
Skaudžius.
Mergaitė tas pačias ašaras
Ne taip seniai
Braukė
Ir dar labiau tylėjo,
Dar niekam niekad nesakė,
Kaip sunku jai buvo,
Ant plytelių šaltų
Kasdieną
Kęsti kančią slopinančią labai
...Ir niekam nerūpėjo,
Niekas nematė...
O dabar apsišaukėle vadina
Netiki mano skausmu.
Negi žmonės tikro skausmo nepažįsta?
Ir bijau arčiau prisileisti
Žmogų, nors ir artimą.
Bijau nuvilti ir būti nesuprasta.
Bijau suklysti
Dar kartą.
Tyliai tikiuosi, kad
Rasiu džiaugsmo
Kur ,
Ar meilės.
Bet su tyliais kūkčiojimais nuryju
Viską, kas dar neramina.
Ir pasilieku sau.
Tada kažką savo turiu.
Savo skausmą
Ir savo liūdesį.
Ir kiekvienąkart
Prisiminus tave
Ar dar ką, nekenčiamo nebyliai
Pajaučiu ašaras ir vėl,
Besibeldžiančias tyliai.
Neklauskit manęs,
Kodėl aš ašarota
Ir liūdna
Ir kalbu niekindama gyvenimą
Gal.
Man sunku
Ir nežinau ką atsakyti.
Jau ir priežasčių sąrašą pamiršau
Ir neišvardinsiu,
Bet aš žinau jas visas.
Jos peilio ašmenimis pjauna
Mano džiaugsmo kokonus
Ir plėšo tik liūdesio, kančios
Ir nevilties skausmingos
Randus įrėžiant.
Jėga šypsena išspaudžiu
Klaikiai netikrą,
O niekas nemato.
Ir juokiuosi juoku
Be džiaugsmo lašo
Ir niekas negirdi.
Gal taip geriau...
Žinau tik, kad kitąsyk man bus tūkstantį
Kartų sunkiau
Ir bijau pagalvoti.
Kas man padės
Ir kas mane išgelbės?
Ji: Ieva Masliukaitė (Ieva Swan)
Nori: užsivilkti baltą chalatą
Mokytis: klinikinę embriologiją Oksforde
Už: £45,000 = LTL 184,000
Tikslas: priversti kalną ateiti pas Mohametą, jei pastarasis nesiteikia to daryti
Arba Fondo rinkimo programa Ievos studijoms
Stengiausi kuo labiau išbristi iš reklaminio teksto formato ir, praspardžiusi nereikalingas teksto šiukšles, be tarpininkų perteikti tai, ką man perteikė Ieva: užsidegimą, ambiciją bei įgūdžius griauti kalnus. Kalbėjomės šį kartą ne apie muziką ar kūrybines krizes, o apie Lietuvos jaunuomenės išplaukimą į plačiuosius vandenis, valstybines paramos institucijas, embrionus, hebrajiškus raštus ir kaip per penkias dienas reikia susikrauti lagaminus ir išvykti ten, kur net autobusai nevažiuoja – į Kibucą, kaimelį Izraelio pakrašyje, tam, kad įgautų praktikos siekdama savo tikslo – klinikinės embriologijos mokslų Oksforde.
Kas ta embriologija
Embriologija yra ir bus šio teksto kartotinis, kuris iš esmės reiškia gemalo formavimąsi. Pati embrioliogija neatrodytų tokia svarbi, jeigu daugiau (gerokai daugiau) nei ant vienos rankos pirštų nebūtų skaičiuojami apsigimimai, kuriems įtaką padarė ne cigaretės dūmas ar žalia žuvis, o stresas ar neapibrėžtas vaistų naudojimo poveikis.
Siekiant įvertinti situacijos rimtumą, reiktų prabilti apie kartą gyvenusį farmacijos stebukladarį – kompaniją Grünenthal, kuri 1957–ais metais pristatė vaistą nėščiosioms pavadinimu Thalidomide, skirtą prevencijai prieš rytinį pykinimą. Kaip žinoma dabar, tai buvo viena didžiausių farmacijos katastrofų, kuri atnešė pasauliui dešimtis ar net šimtus tūkstančių apsigimusių kūdikių. Daugiausia naujagimių gimdavo deformuotomis galūnėmis arba visai be jų (fokomelija – ruoniagalūnystė), kartais vaisto poveikis pasireikšdavo vaikų vidaus organų ligomis. Taip atėjo nauja era ligų istorijoje Europoje, Australijoje, Azijoje bei Afrikoje.
Gera žinia – tuometinėje Sovietų Sąjungoje dėl griežtesnės vaistų kontrolės Thalidomide į rinką įsileistas nebuvo.
„Tyrimai parodė, kad nuo šio vaisto galimi ir genetiniai pakitimai, galintys paveikti asmenų lytines ląsteles, o tuo pačiu ir būsimų vaikų sveikatą. Ir čia galima daryti išvadą, kad visų vaistų poveikio tyrimas embrionui, nėštumui, lytinėms ląstelėms ir genetiniams pakitimams yra ne tik reikalingas, bet ir be galo svarbus.“
Jeigu medikamentų gamintojai neneša pakankamai atsakomybės už šalutinius efektus ir žmonės nesiliauja, ar mano turį pagrindo nenustoti jų vartoti, reikia ugdyti specialistus, kurie išaiškintų ir panaikintų dėl vaistų susiformavusius defektus embrionui. Ir tai tik viena iš klinikinės embriologijos tiriamų sričių – niša, kuri atsirado ne be priežasties.
Dabar mokytis šią nišinę specialybę galima Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Amerikos bei Indijos universitetuose. Geriausios programos kaina subtili – 30,000 angliškų svarų.
Pridursiu, kad tobulėjant biotechnologijoms, tai turėtų būti didžiausias farmacijos milžinų bei dirbtinio apvaisinimo klinikų alkis.
University of California Berkeley ir betoninė poliklinika
Šuolis į tolį – ko gero taip apibūdinčiau Ievos sprendimą po įgyto psichologijos bakalauro pasinerti į studijas laboratorijoje, palinkus virš mikroskopų. Sveikintina, jog to buvo siekiama netradiciniu būdu.
Kaip ir visiems besimokantiems ir jau pasimokiusiems žmonėms žinoma, kardinalus studijų pakraipos keitimas reikalauja išlyginamųjų studijų. Šį įprastą kelią Ieva nusprendė apeiti alternatyviai... nuotolinėmis studijomis Amerikoje bei praktika Geva kaimelyje su 500 izraeliečių bei jų skausmais ir džiaugsmais. Izraelyje, priimta kaip savanorė trims mėnesiams, Ieva padėjo medicinos seselėms bei daktarui susitvarkyti su vietinių žmonių negalavimais. „Kai nuvažiavau, tos pozicijos [med.seselės], dėl kurios per savaitę susipakavusi lagaminus atskridau į Gevą, jau nebebuvo, o belaukdama kitos galimybės aš mėnesį tiesiog ploviau indus!“.
Ne bėda – kitiems teko ir apelsinus raškyti ir karves melžti. Įdomiau, jog sąsiuvinyje buvo užvestas hebrajų kalbos žodynas: „Mano vadovas buvo arabas, turėjo anglų kalbos vadovėlius, kelis žodžius mokėjo angliškai. Kitos draugės - sesutės turėjo vadovus, kurie kalbėjo net ne žydiškai, bet arabiškai. Tarp tos makalynės pradedi mokytis: turėjau žodynėlį ir po tų trijų mėnesių galėjau hebrajų kalba bent bendratimi susikalbėti su aplinkiniais.“
Didesnės valios pareikalavęs dalykas nei žodynėlio vedimas ar ,,kaip neišleist dienpinigių vietinėj krautuvėj sausainiams”, buvo University of California Berkeley kursai online. Šis ne tik teorinis, bet ir praktinis(!) chemijos ir biologijos papildas pareikalavo 4 valandų kasdienio darbo. ,,Kas mokantis gali būti sunkiau už kursus online?! Nieko!”
Grįžusi į Lietuvą, ėjusi ratais - kvadratais, Ieva buvo priimta į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą – ten ją rasti galima ir dabar.
Pereinamosios studijos, teorija ir praktika Geva Kibuce bei Vilniaus universitete leido Ievai priartėti prie kitos pakopos – įstojimo į Oksford universitetą.
Priėmimo interviu metu sužavėti britai plojo katučių jaunos merginos entuziazmui bei ryžtui. Tas davė vilčių eiti tolyn – kaupti pinigus bei patirtį studijoms dar tik gimstančiai, nišinei medicinos specialybei.
Taip lašas po lašo yra kaupiama patirtis studijų laikotarpiui bei įnirtingai rašomi motyvaciniai laiškai įvairioms organizacijoms bei korporacijoms paramai gauti.
„Gaila, jog Lietuva neskatina jaunimo išvykti tobulintis į užsienį su sąlyga sugrįžti ir parvežti įgytas žinias. Atviros Lietuvos fondas – vienintelis, kurio tikslas ir buvo finansiškai skatinti gabių jaunuolių studijas užsienyje, prieš penkerius metus buvo uždarytas. Tie, kurie pasiryžta studijuoti magistrantūros ar doktorantūros studijas užsienio šalyse, ir negauna vos keliems gabiausiems skiriamų stipendijų, neturi galimybių net pasinaudoti studijoms skirtomis paskolomis Lietuvos bankuose, nors tokią paskolą įsidarbinę po studijų be vargo grąžintų. Panašu, kad mūsų valstybei tiesiog neįdomu, o galbūt nenaudinga ugdyti specialistus, kurie grįžtų į tėvynę ne tik įgiję neretai vertingesnių žinių ir įgūdžių nei galėtų Lietuvoje, bet ir neįkainojamos patirties pažįstant užsienio kultūrą bei tarpkultūrinį pakantumą, kurio lietuviams dažnai trūksta.
Būtent dėl to, jog galimybės gauti finansavimą studijoms užsienyje iš Lietuvos valstybinių ar privačių fondų yra ypatingai ribotos, o paskolos lengvatinėmis sąlygomis taip pat niekas neteikia“, – kalbėjo Ieva, kuri nusprendė kreiptis pagalbos į aplinkinius žmones bei verslą.
Šauksmas
Indė padovanojo $20
Nepažįstamasis iš Lietuvos – 1000 LT
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=BfpeiATHf9Y#!
Ieva yra tvirtai užsibrėžusi tapti mokslininke, kuri įrodys, jog Lietuva turi visas biotechnologines galimybes sūpuoti šį medicinos kūdikį. Svarbiausia, kas jį priims? Kas bus tas turtingasis dėdė, kuris širdingai atvers piniginę mokslo labui bei savo kompanijos investicijai į ateitį Lietuvoje?
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo ar farmacijos milžinų sukurta izoliuota verslo terpė lengvai neįsileidžia jaunuolių, jų iššūkių ir idėjų. Kilometrinėje eilėje gulintys Ievos motyvaciniai, vis dar laukia, rodos, niekad nesibaigiančios klinikos sekretorių kavos pertraukėlės pabaigos.
Laikmatis žymi kapsinčius mėnesius, ir Ieva vis labiau praranda viltį būti įkinkyta trisdešimčiai metų, kad atidirbtų korporacijai jų paskolintus pinigus mokslams. Buvo manyta, jog tokie būdai gauti finansavimą, su didžiausiu pažadu darbuotis laboratorijoje iki pamėlynavimo – neegzistuoja.
(Čia neminime Vlado Lašo – ,,UPS” įkūrėjo Lietuvoje, kuris yra žmogus pasišventęs mokslui ir jo siekimui, ir kartu su UAB ,,Skubios siuntos” kolektyvu padėjęs Ievai dešimtimi tūkstančių pasiirti pirmyn.)
„Lietuvos verslininkai į jaunus žmones praktiškai neinvestuoja. Aš manau, jog jie bijo konkurencijos. Dažniausiai po studijų užsienyje žmogus grįžta gyvesnis, protingesnis, su naujausiomis žiniomis. Kokiam verslui reikia, kad jo klientus nuviliotų kas nors kitas, kas nors kietesnis? Toks yra tas lietuviškas mąstymas.“
Sėdėdamos tarp kolbų ir mikroskopų, gerdamos arbatą, sprendėm rebusą kaip žmogui, perėjusiam neįmanomą savo užsispyrimo dėka, padėti tęsti kelionę toliau.
Pajėgas pajungiame mes: Ieva yra pirmoji susikūrusi internetinę svetainę fund raising programai, kurioje prašo visų kas gali ir kas tiki, bei ne tiek tikinčiųjų, kiek racionalių optimistų, norinčių ir galinčių prisidėti prie Ievos ateities studijų, padėti klinikinės embriologijos žinioms atkeliauti į Lietuvą.
Prisidėjimas prie šios medicinos srities renesanso ir tarptautinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos yra laukiamas iš visų: ypatingai tų, kurie slapčia žavisi drąsa bei entuziazmu, ir kurie gyvena nestandartiniais sprendimais bei yra jų didžiausi rėmėjai.
Gal šiandien, vietoj ledų porcijos, vienu ar pora litų prisidėkime prie Ievos, a?
Žodžiai Ievos Naujokaitytės
Nuotraukos iš asmeninio Ievos albumo
Gležna ir trapi,
Kaštonų kasose paskendusi,
Savo didžiulėm žydrom marmuro akimis
Pasaulį bejėgiškai stebi.
Kiek daug atsakymų nežino ji
Ir kiek daug pamiršti nori.
Savo porcelianinėse rankytėse saugo
Vaikiško džiaugsmo trupinius
Ir visiems savo meilę alsuojančią dalina.
Mylėti nori mergaitė labiau,
Nei būti mylima.
Ir, rodos, šitiek daug mergaitė žino
Ir paslaptis nuo jos slėpti beprasmiška,
Tokia jauna ir gležna mergaitė,
Kaštonų kasose paskendusi,
Nuo pasaulio kartais pasislepia
Ir tik
Laiko marių ji nori,
Kad galėtų savo begalinėmis
Svajonėmis pasidalinti.
Ir rūpi jai visi daugiau nei ji jiems kartais.
Ši mergaitė maža
Kaštonų kasose paskendusi ir sniego baltumo oda.
Ori tokia ir karališka truputį,
Gal amžiuj ne šiam lemta jai būti...
Giliose akiduobėse
Prasmego akys.
Viengungis mėnulis
Dar tvinksi ašarų take,
Neramiu nusidėjėlio miegu kankinamas
Smulkiuose randeliuose
Ant kaklo sustingusio ir šalto nardo.
Debesis skandina
Žvaigždės paklydėlės
Ir dengia užmarštimi savo veidus,
Bijo nudegti.
Kas drįso tamsą tamsa pavadinti?
Juk čia taip šviesu...
Kodėl Tu man kartoji, esą visata
Beribė?
Juk ji visa
Dangaus akyse telpa,
O šios savo paslaptimis į Tavo panašios.
Aš kartu su Tavim ir dangaus platybes
Pažinau ir
Išmokau.
Tik pro ašarų tankius šešėlius
Sunku žvaigždę šiaurinę įžiūrėti
Būna.
Ach, koks ironiškas pavasaris mūsų!
Aromatą nostalgiškai pameni,
O jis, kaip ir tu- nustebina...
Ir gleivinę to kvapo,
Gėlėmis svaiginančio
Nudegintą palieka.
O saulė,
Laukta metų begalybę,
Akis ašarotas pameta tarp
Vėjo sujauktų dulkių,
Su žalumos
Dar besidraskančiais miražais.
Ir tie vėjo gūsiai,
Žiemos speigais išpeikti,
Įsižeidžia ir negrįžtą,
Palieka tave ilgėtis jųjų dejonių ir
Vėl laukti.
Ach, koks ironiškas pavasaris mūsų!
Toks trumpas ir tiek daug jame telpa
Ir džiaugsmo ir vienišių ašarų.
Budina meilę gyvenimui
Ir skonį šypsenų praeivių primena.
Toks valiūkiškai drumsčiantis
Visą tavo gyvenimą
Ant miesto šaligatvių nugulėtų.
Ir vagiantis tavo spalvas,
Sielą tamsią praskaidrinantis
Retsykiais.
Taip toli
Mano laimė.
Slapstos nuo manęs,
Nerodo savo veido,
Nenori būt šalia,
Sušildyt ir paglostyt
Kūną pavargusį,
Sielą atgaivint,
Leist pamiršt skausmą trumpam,
Nors trumpam.
Tokia aš sunki ir
Tokia skausminga.
Tokia liūdna ir
Tokia tūžminga.
Kaip man be laimės gyvent?
Kaip man savim patikėti?
Kaip ilgai man teks laukt jos dūzgimo
Paširdžiuose
Ir lengvo svaigulio nuo
Šypsenos tyros?
O jei daugiau niekada aš
Laiminga nebūsiu?
Kraujo gijom jos išgyvenimai
Skamba
Ir ledo nekaltais varpeliais
Sąžinės balsas
Per juodas netektis dar aidi.
Spindi viltis nerami
Ir džiaugsmo likučiai jai
Pūkų patalus atstoja
Naktim apšerkšnijusiom ir kai
Širgį gelia.
Ir girią ji savo stiprybės
Aplanko retsykiais ir
Neišpasakyto tvirtumo sąvojo
Pievoj nugrimsta.
Drugius ir dobilus
Savo prisiminimų ji su vėju
Skardžiais palydi aštriais.
Gimsta ji čia vis iš naujo:
Žiemą šoka varveklių balose,
Rudenį su kaštonų skerdynėmis kvatojasi,
Pavasarį parskridusius paukščius vaikosi,
Vasarą saulės spindulių avilius audžia
Ir šviesos trupinius iš olų renka.
Vis stipresnė ji girią palieka,
Visas žaizdas piktų žodžių užsilopius
Ir liūdesio kaulus sulaužytus susirinkus.
Tik už tvirtumą ji gyvenimui dėkinga,
Nieko daugiau jai neliko.
Užsimerkia
Atsimerkia
Nieko. Viskas taip pat.
Niekas nepasikeitė.
Aplink vis dar aimanos
Ir ašarų upės,
Tekančios purvinomis gatvėmis.
Ir ką tai pakeis?
Tas vienas akių didelių
Pasaulio žiaurumo nepaliestų
Mirksnis?
Nieko. Jos galios neturi
Pasauly jokios. Visiškai.
Nes jos neužgrūdintos.
Ir krauju nepasruvusios
Be patirties.
O jų kūnas dar blankesnis
Lyg būtų dvasia,
Iš savo pasaulio atklydus
Mėginusi džiaugsmu dalintis,
Bet surakinta pančiais
Šlykščiais
Beširdžių piliečių, pavydžių ir kvailų,
Sugniuždžiusių dvasią amžiams mažutę
Ir ištrynusių iš atminties jai
Kelią namo, kur visi šypsosi,
Kur niekas neaimanuoja,
Kur neteka ašarų upės
Gatvėmis purvinomis.
Kur sugniuždytų amžiams nėra.
Nepriima.
Užsimerkia
Atsimerkia
Nieko. Viskas taip pat.
Ir nebebus kitaip.
Niekada.
