Mūsų virtuvės kėdė balta, nors jau gerokai apsilaupius. Kai aš atsisėdu, ji nedrąsiai sugirgžda tarsi nežymiai prieštarautų. Aš tam kurčia, mama irgi, ji net nepakelia akių nuo savo mezginio, o mano sesutė tik nežymiai susiraukia nuo nemalonaus garso. Mes tylim. Girdžiu, kaip Miglė brūžina pieštuką į lapą. Kuo ji stipriau spaudžia — tuo Barbės veidas darosi laibiau oranžinis. Migle iškiša liežuvį ir, paėmusi raudoną pieštuką, ryškina jos lūpas. Iki kraujo.
Baksteliu pirštu į stalą, sucaksi virbalai, lūpos... Krauju srūvančios lūpos.
— Milda, jei neišeisi, pavėluosi. Aš pasakiau, kad ateisi penktą, — sako mama, paskubomis žvilgtelėdama į mane pro mezginio viršų.
Aš linkteliu, bet mamos akys į mane jau nežiūri. Atsistoju, kėdės kojos susiglaudžia, išsivadavusios nuo mano svorio. Pastumiu ją po stalu, žiūrėdama kaip viena koja nežymiai tabaluoja. Reikia sutaisyti.
Lauke tvanku, mano suknelė limpa prie odos, plaukai nemaloniai šildo kaklą, bandau juos nusibraukti nuo veido, tačiau jie atkakliai limpa plonomis sruogelėms tarsi gyvatės — raizgosi, vyniojasi...
Sustoju. Perbraukiu ranka kokčiai žalius vartelius, įeidama rūpestingai uždarau, — užkabinu ant kabliuko. Verteliai nė krust.
— Labas, — sveikinasi su manim duris atidaręs vyriškis. Aš nereaguoju, sugrūdu rankas į suknelės kišenes.
Į mane žiūrėdamas jis turi pakelti galvą, o man tenka pasilenkti. Jis apkabina mano liemenį, pasisodina ant kelių, nors mano galva vis dar aukščiau, tai jį tenkina. Laibiau nei pirmasis variantas.
— Gal uždarytum duris? — klausia taisydamas mano suknelę.
Kilsteliu balta, nors jau apsitrynusia, basute apautą koją, lengvu judesiu stumteliu duris. Jos užsidaro lydimos pavydaus vyriškio žvilgsnio.
— Ką pasakei mano mamai? — pasidomiu, kol dar nespėjau jo gailėtis.
— Užsiminiau, kad man reikia pagalbos palėpėje. Ten turiu galybę knygų, norėčiau jas išdalinti kaimynams, kitas parduoti, tačiau neturiu galimybių jų iš ten atsinešti... — jis karčiai šypteli, pasimato tabako nuspalvinti dantys, tokie ryškiai geltoni, jog atrodo, kad juos spalvino Miglė, — ... todėl tavo mama mielai sutiko šiek tiek pagelbėti. Sakė, jog tu sutiksi ir atnešti, ir surišti knygas krūvelėmis.
Jo žvilgsnis, pereidamas per mano suknelę, basutę, kilimą, nuklydo link pasienio. Žvilgtelėjau ir aš: ten stovėjo tvarkingai sudėliotos, surištos krūvelėmis knygos.
— Tavo mama, — sako jis, — gera moteris.
— Patikli, — tarsteliu.
Vyriškis nusijuokia, o aš žiūriu į jo pirštus, žaidžiančius balta mano suknelės medžiaga. Matau kaip smilius bėga jos kraštu, braukia atsargiai, beveik baimingai. Jo susikaupimas primena ritualą, kurio metu nebuvo deginami smilkalai, o geriamas romas — tvaikas iš jo burnos tuo pasirūpina.
Suknelė pakyla iki šlaunų. Jos įdegę, vilioja liūtą skersti.
Pirmas prisilietimas lengvas, jaučiu kaip oda perbėga šiurpuliai. Ranka įgauna pagreitį, slysta tolyn pranašaudama žodžio liturgijos pabaigą.
Matau, kad ant kilimo mėtosi raudonas kroliukas. „Kažkas sutraukė rožančių,— šmėsteli mintyse“.
Metas aukai.
Jis glosto mano skruostą. Stengiasi daryti tai atsargiai, tačiau susijaudinimas neleidžia. Dreba, jis dreba iš nekantrumo. Vyriškio lūpos minkštos, jau pažįstamos. Skonis kaip baimės skandintos rome. Nenuskandintos, galbūt dėl to skonis bjaurus. Liežuvis klaidžioja kaip šliužas, neklusnus kaip mano plaukai. Nemalonus. Barzdelė raižo odą.
Atsitraukiu pražiota burna, tarsi priimdama Komuniją, nors jam šis vaizdas primena karo melodiją — nesudėtingą, tačiau keliančią dvasią.
Grįžau namo leidžiantis saulei, dangus sruvo krauju. Gražiai.
— Čia tu, — sako Migle rodydama man Barbę. Ji oranžinė, lūpos raudonos, tarsi aplietos vyšnių sirupu. Suknelė nenuspalvinta, dar vis balta.
— Ar ji graži? — klausiu.
— Graži.
— O ar gera?
— Ji graži, — pakartoja.
Mama pila sriubą į dubenėlius, iš puodo verčiasi garai. Ji pamoja mums, kad sėstume prie stalo vakarienės.
— Kaip sekėsi? — teiraujasi mama.
— Gerai.
— Viską sutvarkei?
— Liko užrišti.
— Ar davė pinigų?
Užspringstu sriuba, akys prisipildo ašarų.
— Ar per aštri?
— Kaip tik, — sukosiu.
Mama valgo sriubą ir tyrinėja mano aprangą. Nužvelgia suknelę, susivėlusius plaukus. Ji nuryja sriubą ir vėl klausia:
— Ar neišsuodinai suknelės?
Pasimuistau ant savo baltos, apsitrynusios kėdės išskėstom kojom, ir lepteliu:
— Susisuodinau.
Vėl suskamba šaukštai ir grikšteli kėdė su nepritvirtinta koja.
