Dar
Aš noriu
Tylą
Užsiauginti.
Tylos
Tamsoj geriau
Auga,
Laistomos baimėm
Didžiausiom,
Tokiom,
Kaip netektis
Tavo artumo.
Kalbėčiau su
Ja
Savo širdies plakimu,
Kol dar plaka.
Užsiauginsiu
Tylą.
Amžinai žydinčią,
Kvepiančią,
Šviesomis mirgančio
Asfalto
Neblaškomą.
Tylą.
Ratilai
Arbatos
Ant
Stalviršio
Paniurusio,
Nudriskusio,
Rudeninio lengvai.
Dulkėse slepiasi
Knygos
Pasenusios jau
Ir dūlančios.
Trys trupiniai
Palikti
Ir nerūpintys
Visi.
Su savo istorijom,
Ne prastesnėm už mūsų.
Paukščio skrydis
Ir
Vėjo dvelksmas.
Žmogus,
Susikuprinęs nežymiai,
Klausosi
Tylos.
Girdi.
Garsi tyla šiandien.
Aš pamiršiu.
Pamiršiu gyvenimą savo visą.
Veidai nepažįstami,
Žodžiai netarti,
Mintys neaplankiusios,
Laikas nežudęs.
Pamiršiu.
Pamiršiu gyvenimą savo visą.
Prisiminimų griuvėsiuose
Neblės laužai
Mano gyvenimo pamiršto.
Aš pamiršiu.
Pamiršiu gyvenimą savo visą.
Skinsiuos kelią per nepažįstamų dulkes
Ir dūmus užmirštų prisiminimų.
Sudeginau gyvenimą savo.
Išnyko.
Tuščia.
Tylu.
Tik aklas dangus
Ir lietaus kvapas.
Pamiršau.
Tuščia.
Tylu.
Tuščiai degantys
Mes
Trupiniai žmonių bevardžių.
Klaikiai tylintys
Mums
Pelenai jūrų žuvimi dvokiančių.
Bjauriai šaltas
Mūsų
Dangus amžinybės pritvinkęs.
Pavasariais žiemos nesijuokia
Ir vasaroms nesišypso
Speigu.
Mes
Jų nelaukiame,
Bent jau
Mums taip atrodo.
Iš pragaro pabėgę,
Namus
Mūsų
Tuščius palikę.
Esame sielos,
Kūnuose bundančios.
Mes ne sielas turime,
O kūnus.
Ir mūsų labiau subjauroti
Atrodo.
Mes? Ar tik aš ir tu?
Saulę tau mainais į
Vieną žvilgsnį atidaviau.
Per mažai. Nepakako.
Mėnulį iškeičiau į
Minutę mūsų vieningo kvėpavimo.
Ir tau tai nieko nereiškė.
Vėją atidaviau už
Savo vardą tavo lūpose
Nieko vis dar.
Šviesas dangaus po vieną
Už tavo laimę išdalinau.
Išblėso.
Tylą į
Sekundę tavo glėby išmainiau.
Nepastebėjai.
Vandenynus už
Akimirką dviese pardaviau.
Nieko vis dar.
Man liko dar
Dangus gilus,
Dykumos sausos,
Lietūs karšti,
Miestai su tuštumomis savo,
Tamsa pragaištinga,
Amžinybės marios,
Gyvenimai keli
Ir meilė
Sulig Žeme didumo.
Nieko daugiau.
Troškimas vienas vis dar.
Aš žinau, kad tai
Tu būsi tas, kuris mane išgelbės.
Vieną dieną.
Lietuje.
Išgelbėsi.
Ir tada
Aš laiminga būsiu
Tavo rankose.
Ir nereikės žodžių jokių,
Nes
Jie per menki.
Ir jei tik leisi,
Aš ten visą gyvenimą pasiliksiu,
Tavo glėby.
Tai viskas ko noriu
Aš.
Kol dar turiu savęs truputį,
Prašau,
Išgelbėki mane.
Vieną dieną.
Lietuje.
ATSIKELI IR VARAI https://www.facebook.com/atsikeliirvarai
Ornelija (makeup)
Greta, Milda, Loreta
Foto: https://www.facebook.com/NELIUCIJA
Kodėl aš tokia pamišusi?
Susivėlusi, randuota, ašarota, kvatojanti kvailai?
Kodėl aš tokia pamišusi?
Mylinti, nemylima, liūdna ir svetima tyliai?
Kodėl aš neberandu taip pat pamišusių?
Į mane panašių?
Klystančių per dažnai?
Verkiančių?
Kvailų?
Per stiprių būti silpniems?
Ir nebežinančių už ką kovoja?
Įsitikinusių tik, kad iki paskutinio atodūsio ir kraujo lašo?
Ar yra dar bent vienas, kuris
Vis nespėja žvaigždių suskaičiuoti
Ir lietaus lašų?
Juokiasi skardžiausiai, kai save atpažįsta?
Nerūpinčių ir negražių sau?
Kenčiančių?
Ir nereikalingų?
Keistų?
Vėjo atneštų ir pamestų?
Saulės nugairintų?
Pilkų vandenų užliūliuotų?
Kitus stebinčių?
Pamiršti besistengiančių,
Bet nenorinčių?
Save pažįstančių?
Ir metų laikus?
Ir žmones?
Save niekinančių ir ardančių?
Ardomų?
Pamišusių?
