Tatai būta festivalio “Satta Outside 2012”

Fotografijos © Linas Vaitonis

Pravda, kaip ir didžioji dalis kultūringiausių šalies medijų kanalų, keliavo į šių metų “Satta Outside” festivalį, tam, kad parvežtų nuotykių, įspūdžių ir nuogirdų. Iš pirmųjų atvykimų į palaimingąjį Šventosios kurortą, savaitgaliui virtusiu intelektualaus (kaip kam) jaunimo sostine, supratome, kad vertinimo bus ir jo bus daug. Sumanėme pasidalinti įžvalgomis ir pasakyti tai, kas patiko, o kas ne.

Ekskliudas: Tikėtina, kad Baranauskas apie “Sattą” kalbėtų panašiai, kaip antai apie savo šilelį:

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti 

Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. 

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, 

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. 

Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, 

Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

Pirmiausia, pakalbėkime apie tai, ko trūko ir kokie to sprendimai. Jau prieš tai rašėme, kad dideliui festivalininkų liūdesiui, nebuvo TOKIŲ didelių vardų, kokių tikėtąsi. Sprendimas ir paaiškinimas labai paprastas - vieni dideli negali, kiti - per dideli, tad nenori, treti dideli - tiesiog nenori. Esminis festivalininkų liūdesio lūžis atsirado tada, kuomet nebuvo iki galo aišku, į kieno pasirodymą verta eiti, “kur aš tikrai išsitaškysiu". Praeitąmet garantijos buvo iš Machinedrum ir iš Gaslamp Killer. Šiais metais - nežinia. Bijai to, ko nepažįsti, matyt todėl ir liepėme, pirmiausia, prieš išvažiuojant, atsidaryti atlikėjų Soundcloud’us ir BandCamp’us (patys “Satta Outside” net palengvino darbą), ne šiaip, kad būtų gražiau, o tam, kad būtų aišku, pas ką į svečius važiuojama!

Didžios pagyros festivalininkams, kad šiemet nebuvo idiotiškų šūkių, kurie vilnytų per žmones, it paukščių gripas. Prieš metus buvo “pavasarooot !” ir net toks traumatiškai atgyvenęs, kaip “šventę švęst !”. Tokie šūksniai baisiausiai erzina ir turėtų būti nelegalūs. Taip pat liautąsi neadekvačiai naudoti žodį “hipsteris”. Linkėjimai ir agentūrai New!, kurie nusprendė apsiimti atvirkštine psichologija ir vietoj tiesioginės nuorodos kažką rėkti, pasirinko interpretatyvų šūkių kelią. Tai irgi atėmė labiausiai rėkiančių jaunuolių ūpą - juk sugalvoti kažką naujo yra tikrai nelengva.

Fotografijos © Linas Vaitonis

Pagyros festivalio organizacinei grupei, dėl įvairių dalykų: pirmiausia - grojančiųjų pasirodymų eiliškumo. Klausimas ar tai vyko organiškai ir natūraliai, t.y. festivalininkai jautėsi gerai ir užpildė sąmyšio ertmes savo geromis emocijos arba iš tikrųjų, šlakelis genialumo buvo įmaišytas į košę, iš kurios buvo sudėtas pasirodymų laikas. Atvykus į festivalį anksti, vien iš pirmųjų įspūdžių, atrodė, kad šį festivalį muzikos mylėtojai nušvilps, kaip “TRAP OUTSIDE 2012”, tačiau muzikaliai nykesnį ir mažiau spalvingą penktadienį atpirko didis šeštadienio koloritas. Net ir tiesiogine prasme, turint omenyje šeštadienio paplūdimio šokius, su indiškais holi dažais, grojant Simui Nightjar. Apklausti respektabilūs, tačiau anonimiški muzikos entuziastai tvirtino, kad santykis tarp šokinės ir nešokinės muzikos yra tiesiog idealus - atstumas tarp scenų nėra didelis, todėl vienoje iš keturių vietų tikrai turi patikti.

Suvokiant muzikinių tendencijų ratą, šiais metais, ne be reikalo, praktiškai negirdėjome Beats muzikos. Ji, pirmiausia, taip pat buvo nelegali, nes jos didybės amžius praėjo, tačiau tam tikri šakniniai motyvai pasireikšdavo. Didžiausią to kaltę nešė “Red Bull Music Academy” absolventas Dorian Concept (kuris užmezgė muzikinę draugystę su vienu iš LT atstovų - artimiausiu metu sužinosite su kuo) ir paplūdimyje pavakarę grojęs Justas Fresh. Nuteisti negalima, galų gale, yra sveika atskiesti konvulsiškai šokamą ritmą, su minkštesniais garsais.

Prabilus apie ritmą ir bytsus - vyko pirmosios pabaltijo “Ritmo Kovos”, kurių finale susitiko dar vienas “Red Bull Music Academy” pirmūnas Sander Mölder ir lietuvaitis Napo. Ne vien publikos, tačiau ir didžiai gerbiamos “Ritmo Kovų” komisijos balsais, geriausiu šalies ir taip pat Baltijos regionio bytų kūrėju pripažintas Napo. Šakiai pasveikino savo čempioną su šampano purslais ir džiaugėsi laimėtu prizu - butaforniniu metro dydžio apuoku.

Dark Sky, Tropics (vokalistas ir gitaristas), Cloud Boat gitaristas, Darkhouse Family, du random latviai, bičas, su keistu dialektu (nenustatyta, iš kur) ir dar aš, sakė, kad lietuvės panelės labai gražios ir jų-gražių, festivalyje buvo labai daug. Panelės antrino, kad vaikinai taip pat atrodė gerai.

Fotografijos © Linas Vaitonis

Buvo liūdna matyti pagrindinę, Arenos sceną, visą sugriuvusią ir suniekintą. Liūdna buvo ne vien mums, tačiau ir patiems organizatoriams, kurie nusprendė užkiašyti spragą ir pasamdyti dailininkai (ne šiaip banditai su dažų flakonais) nupiešė ant Šventosios koliziejaus vieną iš didžiausių ir taip pat gražiausių kada nors gyvai matytų modernių freskų. Taip sakė ne vienas pro šalį einantis festivalininkas. Truputį liūdna ir dėl vizualizacijų. Patiko ne daug kam, ypač Arenoje, nes prieš metus šie dalykai buvo išnaudojami kur kas įdomiau.

Didžiai nuliūdino absurdiški, politiškai priklausomos spaudos, pranešimai apie “Satta Outside”, esą tai yra narkomanų festivalis, nes sulaikyti tuzinas žmonių, kurie švelniai tariant buvo apsinešę. Su didžiausia pagarba visiems festivalių organizatoriams viešai sakome, kad “Satta Outside”, kaip vienas iš didžiausių festivalių šalyje, kartu su kitais muzikos festivaliais, suburiančiais per 5-10 tūkstančių žmonių, yra vienas mažiausiai apkvaitusių. Didžiausi narkotikų vartojimo atvejai yra tikrai ne Šventojoje. Pareigūnams patariame netikėti čeburekų kepėjais, besispjaudančiais ornitologais ir neurotikais gelbėtojais.

Išskirtiniai dalykai:

Geriausias Lietuvis - Marriage Proposal.

Iš Gargždų kilęs jaunuolis yra vienas iš kokybiškiausiai savo darbą atlikusių žmonių “Satta Outside 2012” metu ir jis patvirtino savo akcijas, kaip vieno tvirčiausių ir įdomiausių Future Beats / Trap muzikos prodiuserių šalyje. Ne šiaip sau rašome ir giriame, lygiai taip pat, ką daro ir gerbtiniausios užsienio muzikos medijos.

Jo draugai pyko, jog jis pravardžiuojamas Gargždų Benga arba Gargždadamus.

Labiausiai liūliavę - Cloud Boat ir Tropics.

Vieni po kitų groję užsienio muzikantai - vieni ramiausių ir muzikaliausių pasirodymų šiais metais. Jau spėjome juos pagirti, kuomet anonsavome šių metų festivalį, tačiau esame priversti dar kartą nusiimti savo fullcap’us ir rimtais veidais nusilenkti prieš abu kolektyvus, primename, kurie, abu, vėliau, po pasirodymų, kalbinti, atviravo apie neišpasakytą lietuvaičių merginų grožį.

Labiausiai subrendo - Fingalick.

Palyginus su praėjusių metų pasirodymu, Fingalick muzikaliai per metus muzikoje pajudėjo gal per keturis-penkis. Nors jaunosios gerbėjos, mėtydamos į Tomą liemenukus šaukė “Natali, Natali”, suprasdamas savo muzikos vertę ir pasirodymo kokybės kainą, po visko užkulisiuose pasakojo, kad negalėtų to daryti. “Tai praėjęs etapas.” - jau be šypsenos ir pečiais gūžčiodamas pasakojo Fingalick.

Fotografijos © Linas Vaitonis

 
Stage dive’ino - Cinnaman.

 Visi viską matė. Kol “Red Bull Music Academy Radio” transliavo viską gyvai, vienas iš Mondayjazz scenos didžiųnų, nieko nežinodamas apie “Mandragoros” nesėkmę, šoko į minią. Laimei, festivalininkų saugiai pagautas, jis grįžo ant scenos ir padaręs tai, ką apie visada svajojo, grojo toliau. Nevykęs, tačiau vaizdo įrašas, po nuoroda: nuoroda.

Labiausia nuvylę - Bjelleproject.

 Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad Markas Splinteris (su visa pagarba jam) taip prašaus, tačiau arba netiesūs vamzdžiai arba prastos kulkos. Bjelleproject, kurioje pynėsi atgyvenęs Dubstep ir ir neoriginalus Folk, tikriausiai buvo motyvuotas “davai padarom gero popso” idėja, tačiau finale - pasirodymas buvo klaikus ir jo ištverti nesugebėjome. Pasirodymas neatrodė nei įdomus, nei kažką naują diktuojantis - atvirkščiai, ypač neaktualus ir muzikaliai pasenęs. Tiesa, turime pabrėžti, kad techniniai darbai atlikti idealiai ir pati muzika skambėjo ypač gerai. Bet tai buvo bloga muzika, atleiskite už tokią skaudžią kritiką.

Patys įdomiausi - O!

 Žygimantas Kudirka, Jacques Gaspard Biberkopf ir Asta ostrovskaja, susijungę į vieną projektą, pavadintą O - gauna titulą už patį įdomiausią “Satta Outside” pasirodymą, tikriausiai per visą festivalio gyvavimo istoriją. Eksperimentinis repo, avangardinės Bass muzikos ir naujosios estetikos vizualizacijų darinys, buvo nepakeliamas didžiąjai daugumai festivalinkų. Girdėta šūksnių, kuomet O pradėjo savo trečią kūrinį “Gabalais”, kad tai yra visiškas šūdas, todėl verčiau derėtų eiti gerti. Mes, atstovaudami liberalesnę pusę, tvirtai pareiškiame, kad O pasirodymas buvo veikiau meno kūrinys arba performansas, negu įprastas koncertas. Tebūnie tai stimulas sekti naujienas ir eiti į jų pasirodymus kitada. Jie buvo kitokie!

Darbščiausias - 96 WRLD.

 Mišos vardą skandavusios merginos atsimena, kad šis jaunuolis ne vien grojo Arenoje, su Marku Palubenka, jų eksperimentiniame duete, tačiau sekmadienio naktį grojo vieną iš smarkiausių ir vizualiai konceptualiausių pasirodymų, kartu su Laimonu Zaku (šis parūpino vaizdą Mišai už nugaros). Prizą už daugiausiai išlieto prakaito ir už didžiausią pasiruošimą skiriame ponui 96 WRLD.

Fotografijos © Linas Vaitonis

 
Žinome vieną, kad kitais metais ten taip pat važiuosime. Jeigu kas klaustų pažymio, į skolą parašytume dešimtuką. Tačiau į skolą, nes kai kurie dalykai nebuvo geri, nors pagaliau atsigavus ir atsipeikėjus po viso savaitgalio malonumų, galime kuo blaiviausiai viską įvertinti ir sakyti, kad praktiškai viskas buvo gerai ir joks faktorius neleido numoti ranka ar labai smarkiai spjaudytis. Paliekame jus su daina, kurią festivalio metu girdėjome daugiausiai kartų.

Žodžiai: Marius Mozūraitis

Foto: Linas Vaitonis

Pilna nuotraukų galerija: Facebook / Pravda Magazine