,,Paslaptys ir melagystės’’ – pirmoji Aistės Jūrės ir Dariaus Jurevičiaus paroda – duetas, atidaryta balandžio 27 dieną kino teatre „Pasaka“. Abu parodos autoriai paruošė skirtingos tematikos darbus: Aistė – sekretus (vaikystės žaidimas), o Darius įamžino skirtingų miestų architektūrą – Paryžiaus Molenružą, Berlyno bokštus, Vilniaus bažnyčias bei, žinoma, Londono architektūrą.
,,PASLAPTYS – moteriškoji, gėlių parfumerijos ir vaikystės mistikos pilna parodos dalis. Keista, kad tik užaugusi sužinojau apie sekretų žaidimą. Jei esi vaikas, reikia padaryti žemėje duobutę, padėti ten stiklo šukę, tuomet pribarstyti gražiausių gėlių ar akmenėlių ir vėl užspausti stiklu. Viską būtina užpilti žemėmis, kad tik pats sekreto šeimininkas žinotų apie jo būvimą. Kurdama darbų seriją įvedžiau naują dėmenį – pamestus ar numestus daiktus: alaus butelių kamštelius, monetą, pirštinę, panaudotą bilietėlį, segę ir t.t. Kiekvienas daiktas – taip pat ir užuomina į vis kitą mano vaikystės istoriją” – pasakojo apie savo parodos dalį Aistė. ,,MELAGYSTĖS – nes Darius moka meluoti vaizdais. Tam jis naudoja plastmasinį juostinį fotoaparatą, vadinamą žuviaakiu. Neprasukus juostos galima guldyti kadrą ant kadro taip, kad Vilniaus bažnyčių kryžiai imtų vieni su kitais fechtuotis. Dariaus darbuose – architektūros, žmogaus ir gamtos judėjimo metamorfozės” – toliau apie parodą mintis dėstė Aistė.
Paroda – verta dėmesio. Žiūrint Aistės parodos dalį, susimąsčiau apie lietuviškąjį identitetą, kurį atskleidė Vilniaus miesto transporto bilietėlis ir kitokios smulkmenos. Abi parodos dalys viena kitą papildo, leidžia pajusti, kad Lietuva – pasaulio dalis, kuri savo smulkmenomis įsipaišo į bendrą pasaulio kontekstą. Paklausus apie lietuviškąjį identitetą, Aistė atsakė: „Išties manoji dalis yra lietuviška ta prasme, kad vargu, ar dar pasaulyje yra šalių, kuriose vaikai žaidžia šį sekretų žaidimą. Jeigu yra – man būtų labai įdomu sužinoti. Bet kokiu atveju, aš niekada nebėgu nuo lietuviškumo“.
Dar vienas rūpimas klausimas – nuotraukų spalvos. „Mes tyčia nusprendėme abu daryti tokius ,,fotografinius sekretus", kad tiek Dariaus, tiek mano fotografijos būtų lyg žvilgsnis pro skylę. Išties, tik forma serijos ir panašios. Darius spalvų visai neredagavo – paliko tokias, kokios įamžintos juostoje. Aš, žinoma, derinau spalvas, nes pati dariau sekretus. Viena parodos viešnia sakė, kad jai sekretai atrodo per daug tvarkingi, dailūs, nes vaikystėje ji darė juos chaotiškai, tačiau aš šiuo metu esu užsikrėtusi estetiškų vaizdų liga. Juolab, kad serijos idėja buvo išlaikyti laidotuvių estetikos įspūdį, kuris nukonkuruotų tą galimą vaikiško žaidimo infantilumą“.
Kiek laiko užtruko paruošti parodą? Aistės teigimu, Darius tikslingai fotografavo architektūrą apie porą – trejetą metų, o ji jau seniai turėjo sekretų idėją galvoje. Pradžioje rinko ,,pamestus" daiktus, vėliau pirko žemes, galiausiai – gėles. Pats sekretų gaminimas ir fotografavimas privalėjo būti greitas, nes gėlės netrukus pradeda pūti, tad Aistė turėjo viską įamžinti per vieną savaitgalį.
Rekomenduojama parodą aplankyti tiem, kurie nors dešimčiai minučių nori grįžti vaikystėn ir vėl pasinerti į žaidimus, o žaidimo aikštelę susikurti iš skirtingų miestų architektūros mišinio. Lengva bei pavasariška.
Paprasta mergina, iš dar paprastesnio pajūrio. Amžius? 16. Kuo ji domina mus? Mados fotografija. O svajoja Rusnė apie labai paprastus dalykus – kaip savo fotomodelius apvilks R. Kalinkino rūbais ir fotografuos.. Vyrus.
Trumpai papasakok apie save: ką veiki, kuo užsiimi, be ko negali gyventi, kur tave dažniausiai galima sutikti?
Esu Rusnė Pazdrazdytė. Esu svajotoja vis ieškanti naujovių. Ką veikiu? Tiesiog gyvenu. Save geriausiai išreiškiu kūryba. Šiuo metu – tai fotografija ir dailė. Gyvenime neišsiverčiu be fotoaparato, popieriaus lapelio ir pieštuko. Trintuko man nereikia. Kur mane galima sutikti? Tikriausiai mano siela dar neatrado tos vienintelės vietos.
Tavo nuotraukose daugiausia tik merginos. Kodėl? Propaguoji feminizmą?
Feminizmo nepropaguoju, tačiau mūsų Lietuvos vyrai ir vaikinai, kad ir kokie drąsuoliai, bet objektyvo dar prisibijo. (tačiau Lietuvoje yra daugybė vyrų fotomodelių.. kodėl savo fotosesijoms nepasikvieti jų? Dauguma mielai fotografuotųsi nemokamai ar už kavos puodelį...) Visgi mano fotografija dar tėra bandymai. Geriausiai sekasi fotografuoti bent kiek pažįstamus žmones, taip mėginant atskleisti jų vidų. Gal dar nesijaučiu tiek stipri, kad galėčiau perteikti nepažįstamo žmogaus vidinio pasaulio.
Taip pat tavo nuotraukos orientuotos į šiuolaikinį miestietį: stilingą, laisvą. Kodėl daugiausia atkreipi dėmesį į tokius žmones?
Tokiais žmonėmis aš žaviuosi. Man patinka jų laisvė, originalumas ir drąsa išreikšti save išvaizda.
(tačiau ar šiuolaikinius hipsterius būtų galima pavadinti tikrai orginaliais? Taigi mainstream'as.. Ką apie juos manai?) Manau kiekvienas žmogus yra individualus, nepritariu jokiam masiniam kultui.
O ko trūksta Lietuvos mados fotografijai?
Kadangi manasis hobis fotografija dar nėra subrendęs, negaliu kritikuoti, tačiau žaviuosi fotografais, kurie nestokoja gyvenimo laisvės, tam tikro makadriškumo ir nėra įsprausti į koncervatyvius rėmus.
Kurio Lietuvos dizainerio rūbais norėtum apvilkti savo fotomodelį? Kodėl?
Labiausiai žaviuosi Roberto Kalinkino kuriamais rūbais. Tai nauja persona mados pasaulyje, kuria, manau, gali didžiuotis visa Lietuva. Žinoma, tai dar gana tolimas dalykas man, tačiau pasvajoti juk galima. Tai būtų naujas ir didelis žingsnis mano gyvenime ir kūryboje.
Kur tavo riba tarp meno ir komercijos?
Kaip yra pasakęs vienas žmogus: "Ten kur dingsta unikalumas, prasideda komercija". (O kada manai pasiduosi komercijai? Ar žadi būti iš tų fotografų, kurie amžinai išliks savimi ir nebandys užsikalti pinigų už komercines fotografijas?) Neteigiu nei, vieno nei kito, viską parodys laikas.
Įsivaizduok tokią situacija: turtingas dėdė Tau pasiūlo finansuoti fotosesiją. Tau nereikės dėl nieko rūpintis, tik įgyvendinti savo idėja. Fotosesijai reiks traukinio ar lėktuvo – bus... Kokia tai būtų fotosesija?
Nemanau, kad man reikėtų didelio finansavimo. Visada stengiuosi išsiversti iš to, ką suteikia aplinkybės. Tačiau pasinaudojus tokia galimybe, mielai paprašyčiau, kad "turtingasis dėdė" nuskraidintų mane kažkur į tolimus pasaulio kampelius. Galėčiau susipažinti su ten gyvuojančia kultūra, tradicijomis ir išreikšti tai nuotraukose.
Nuotraukos tabu.
Mūsų šalyje – nuogas kūnas, man - vulgarumas. (Kuo ir kaip Tau pasireiškia vulgarumas?) Demonstracija to, kas subtiliai turėtų būti pateikta.
Šiuo metu tavo lankomiausias puslapis, klausomiausia daina ir idealiausia persona.
Nauja rubrika, kuri privers kiekvieną savo užrašinėse pasižymėti, kad ketvirtadienis - pamaivų diena! Kuo ši rubrika ypatinga? Ogi todėl, kad kiekvieną savaitę čia išvysite savo brolius, seseris, mylimuosius ar beprotiškai nekenčiamus žmones! Taip pat kiekviena savaitė turės vis kitą akcentą.. Na, o šią savaitę lenkiamės karališkąjai raudonai spalvai!
Pravda, kaip ir didžioji dalis kultūringiausių šalies medijų kanalų, keliavo į šių metų “Satta Outside” festivalį, tam, kad parvežtų nuotykių, įspūdžių ir nuogirdų. Iš pirmųjų atvykimų į palaimingąjį Šventosios kurortą, savaitgaliui virtusiu intelektualaus (kaip kam) jaunimo sostine, supratome, kad vertinimo bus ir jo bus daug. Sumanėme pasidalinti įžvalgomis ir pasakyti tai, kas patiko, o kas ne.
Ekskliudas: Tikėtina, kad Baranauskas apie “Sattą” kalbėtų panašiai, kaip antai apie savo šilelį:
Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Pirmiausia, pakalbėkime apie tai, ko trūko ir kokie to sprendimai. Jau prieš tai rašėme, kad dideliui festivalininkų liūdesiui, nebuvo TOKIŲ didelių vardų, kokių tikėtąsi. Sprendimas ir paaiškinimas labai paprastas - vieni dideli negali, kiti - per dideli, tad nenori, treti dideli - tiesiog nenori. Esminis festivalininkų liūdesio lūžis atsirado tada, kuomet nebuvo iki galo aišku, į kieno pasirodymą verta eiti, “kur aš tikrai išsitaškysiu". Praeitąmet garantijos buvo iš Machinedrum ir iš Gaslamp Killer. Šiais metais - nežinia. Bijai to, ko nepažįsti, matyt todėl ir liepėme, pirmiausia, prieš išvažiuojant, atsidaryti atlikėjų Soundcloud’us ir BandCamp’us (patys “Satta Outside” net palengvino darbą), ne šiaip, kad būtų gražiau, o tam, kad būtų aišku, pas ką į svečius važiuojama!
Didžios pagyros festivalininkams, kad šiemet nebuvo idiotiškų šūkių, kurie vilnytų per žmones, it paukščių gripas. Prieš metus buvo “pavasarooot !” ir net toks traumatiškai atgyvenęs, kaip “šventę švęst !”. Tokie šūksniai baisiausiai erzina ir turėtų būti nelegalūs. Taip pat liautąsi neadekvačiai naudoti žodį “hipsteris”. Linkėjimai ir agentūrai New!, kurie nusprendė apsiimti atvirkštine psichologija ir vietoj tiesioginės nuorodos kažką rėkti, pasirinko interpretatyvų šūkių kelią. Tai irgi atėmė labiausiai rėkiančių jaunuolių ūpą - juk sugalvoti kažką naujo yra tikrai nelengva.
Pagyros festivalio organizacinei grupei, dėl įvairių dalykų: pirmiausia - grojančiųjų pasirodymų eiliškumo. Klausimas ar tai vyko organiškai ir natūraliai, t.y. festivalininkai jautėsi gerai ir užpildė sąmyšio ertmes savo geromis emocijos arba iš tikrųjų, šlakelis genialumo buvo įmaišytas į košę, iš kurios buvo sudėtas pasirodymų laikas. Atvykus į festivalį anksti, vien iš pirmųjų įspūdžių, atrodė, kad šį festivalį muzikos mylėtojai nušvilps, kaip “TRAP OUTSIDE 2012”, tačiau muzikaliai nykesnį ir mažiau spalvingą penktadienį atpirko didis šeštadienio koloritas. Net ir tiesiogine prasme, turint omenyje šeštadienio paplūdimio šokius, su indiškais holi dažais, grojant Simui Nightjar. Apklausti respektabilūs, tačiau anonimiški muzikos entuziastai tvirtino, kad santykis tarp šokinės ir nešokinės muzikos yra tiesiog idealus - atstumas tarp scenų nėra didelis, todėl vienoje iš keturių vietų tikrai turi patikti.
Suvokiant muzikinių tendencijų ratą, šiais metais, ne be reikalo, praktiškai negirdėjome Beats muzikos. Ji, pirmiausia, taip pat buvo nelegali, nes jos didybės amžius praėjo, tačiau tam tikri šakniniai motyvai pasireikšdavo. Didžiausią to kaltę nešė “Red Bull Music Academy” absolventas Dorian Concept (kuris užmezgė muzikinę draugystę su vienu iš LT atstovų - artimiausiu metu sužinosite su kuo) ir paplūdimyje pavakarę grojęs Justas Fresh. Nuteisti negalima, galų gale, yra sveika atskiesti konvulsiškai šokamą ritmą, su minkštesniais garsais.
Prabilus apie ritmą ir bytsus - vyko pirmosios pabaltijo “Ritmo Kovos”, kurių finale susitiko dar vienas “Red Bull Music Academy” pirmūnas Sander Mölder ir lietuvaitis Napo. Ne vien publikos, tačiau ir didžiai gerbiamos “Ritmo Kovų” komisijos balsais, geriausiu šalies ir taip pat Baltijos regionio bytų kūrėju pripažintas Napo. Šakiai pasveikino savo čempioną su šampano purslais ir džiaugėsi laimėtu prizu - butaforniniu metro dydžio apuoku.
Dark Sky, Tropics (vokalistas ir gitaristas), Cloud Boat gitaristas, Darkhouse Family, du random latviai, bičas, su keistu dialektu (nenustatyta, iš kur) ir dar aš, sakė, kad lietuvės panelės labai gražios ir jų-gražių, festivalyje buvo labai daug. Panelės antrino, kad vaikinai taip pat atrodė gerai.
Buvo liūdna matyti pagrindinę, Arenos sceną, visą sugriuvusią ir suniekintą. Liūdna buvo ne vien mums, tačiau ir patiems organizatoriams, kurie nusprendė užkiašyti spragą ir pasamdyti dailininkai (ne šiaip banditai su dažų flakonais) nupiešė ant Šventosios koliziejaus vieną iš didžiausių ir taip pat gražiausių kada nors gyvai matytų modernių freskų. Taip sakė ne vienas pro šalį einantis festivalininkas. Truputį liūdna ir dėl vizualizacijų. Patiko ne daug kam, ypač Arenoje, nes prieš metus šie dalykai buvo išnaudojami kur kas įdomiau.
Didžiai nuliūdino absurdiški, politiškai priklausomos spaudos, pranešimai apie “Satta Outside”, esą tai yra narkomanų festivalis, nes sulaikyti tuzinas žmonių, kurie švelniai tariant buvo apsinešę. Su didžiausia pagarba visiems festivalių organizatoriams viešai sakome, kad “Satta Outside”, kaip vienas iš didžiausių festivalių šalyje, kartu su kitais muzikos festivaliais, suburiančiais per 5-10 tūkstančių žmonių, yra vienas mažiausiai apkvaitusių. Didžiausi narkotikų vartojimo atvejai yra tikrai ne Šventojoje. Pareigūnams patariame netikėti čeburekų kepėjais, besispjaudančiais ornitologais ir neurotikais gelbėtojais.
Išskirtiniai dalykai:
Geriausias Lietuvis - Marriage Proposal.
Iš Gargždų kilęs jaunuolis yra vienas iš kokybiškiausiai savo darbą atlikusių žmonių “Satta Outside 2012” metu ir jis patvirtino savo akcijas, kaip vieno tvirčiausių ir įdomiausių Future Beats / Trap muzikos prodiuserių šalyje. Ne šiaip sau rašome ir giriame, lygiai taip pat, ką daro ir gerbtiniausios užsienio muzikos medijos.
Jo draugai pyko, jog jis pravardžiuojamas Gargždų Benga arba Gargždadamus.
Labiausiai liūliavę - Cloud Boat ir Tropics.
Vieni po kitų groję užsienio muzikantai - vieni ramiausių ir muzikaliausių pasirodymų šiais metais. Jau spėjome juos pagirti, kuomet anonsavome šių metų festivalį, tačiau esame priversti dar kartą nusiimti savo fullcap’us ir rimtais veidais nusilenkti prieš abu kolektyvus, primename, kurie, abu, vėliau, po pasirodymų, kalbinti, atviravo apie neišpasakytą lietuvaičių merginų grožį.
Labiausiai subrendo - Fingalick.
Palyginus su praėjusių metų pasirodymu, Fingalick muzikaliai per metus muzikoje pajudėjo gal per keturis-penkis. Nors jaunosios gerbėjos, mėtydamos į Tomą liemenukus šaukė “Natali, Natali”, suprasdamas savo muzikos vertę ir pasirodymo kokybės kainą, po visko užkulisiuose pasakojo, kad negalėtų to daryti. “Tai praėjęs etapas.” - jau be šypsenos ir pečiais gūžčiodamas pasakojo Fingalick.
Visi viską matė. Kol “Red Bull Music Academy Radio” transliavo viską gyvai, vienas iš Mondayjazz scenos didžiųnų, nieko nežinodamas apie “Mandragoros” nesėkmę, šoko į minią. Laimei, festivalininkų saugiai pagautas, jis grįžo ant scenos ir padaręs tai, ką apie visada svajojo, grojo toliau. Nevykęs, tačiau vaizdo įrašas, po nuoroda: nuoroda.
Labiausia nuvylę - Bjelleproject.
Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad Markas Splinteris (su visa pagarba jam) taip prašaus, tačiau arba netiesūs vamzdžiai arba prastos kulkos. Bjelleproject, kurioje pynėsi atgyvenęs Dubstep ir ir neoriginalus Folk, tikriausiai buvo motyvuotas “davai padarom gero popso” idėja, tačiau finale - pasirodymas buvo klaikus ir jo ištverti nesugebėjome. Pasirodymas neatrodė nei įdomus, nei kažką naują diktuojantis - atvirkščiai, ypač neaktualus ir muzikaliai pasenęs. Tiesa, turime pabrėžti, kad techniniai darbai atlikti idealiai ir pati muzika skambėjo ypač gerai. Bet tai buvo bloga muzika, atleiskite už tokią skaudžią kritiką.
Patys įdomiausi - O!
Žygimantas Kudirka, Jacques Gaspard Biberkopf ir Asta ostrovskaja, susijungę į vieną projektą, pavadintą O - gauna titulą už patį įdomiausią “Satta Outside” pasirodymą, tikriausiai per visą festivalio gyvavimo istoriją. Eksperimentinis repo, avangardinės Bass muzikos ir naujosios estetikos vizualizacijų darinys, buvo nepakeliamas didžiąjai daugumai festivalinkų. Girdėta šūksnių, kuomet O pradėjo savo trečią kūrinį “Gabalais”, kad tai yra visiškas šūdas, todėl verčiau derėtų eiti gerti. Mes, atstovaudami liberalesnę pusę, tvirtai pareiškiame, kad O pasirodymas buvo veikiau meno kūrinys arba performansas, negu įprastas koncertas. Tebūnie tai stimulas sekti naujienas ir eiti į jų pasirodymus kitada. Jie buvo kitokie!
Darbščiausias - 96 WRLD.
Mišos vardą skandavusios merginos atsimena, kad šis jaunuolis ne vien grojo Arenoje, su Marku Palubenka, jų eksperimentiniame duete, tačiau sekmadienio naktį grojo vieną iš smarkiausių ir vizualiai konceptualiausių pasirodymų, kartu su Laimonu Zaku (šis parūpino vaizdą Mišai už nugaros). Prizą už daugiausiai išlieto prakaito ir už didžiausią pasiruošimą skiriame ponui 96 WRLD.
Žinome vieną, kad kitais metais ten taip pat važiuosime. Jeigu kas klaustų pažymio, į skolą parašytume dešimtuką. Tačiau į skolą, nes kai kurie dalykai nebuvo geri, nors pagaliau atsigavus ir atsipeikėjus po viso savaitgalio malonumų, galime kuo blaiviausiai viską įvertinti ir sakyti, kad praktiškai viskas buvo gerai ir joks faktorius neleido numoti ranka ar labai smarkiai spjaudytis. Paliekame jus su daina, kurią festivalio metu girdėjome daugiausiai kartų.
Patyrusiam festivalininkui ilgasis Liepos savaitgalis greičiausiai asocijuojasi ne su valstybine švente, o Tundra, kuri šiemet vyko jau devintą kartą. Po trijų savaičių, kuomet nominaliai buvo vasaros atidarymas - Sūpynių festivalio, vėl važiavau, festivalių dėka, jau žinomu keliu, Lietuvos rytų link, kur Zarasų rajone esanti lokacija, jau antrą kartą iš eilės pavirto į Tundros festivalį. Pusiasalis, apsuptas vandens, savo dydžiu ir gamta puikiai atspindi viską, ką iki šiol festivalis puoselėjo (arba bent jau bandė puoselėti).
Nepaisant tobulos festivalio vietos, Tundros koncepcija (jei tokia ji dar apskritai yra išlikusi) kasmet atrodo vis neaiškesnė. Iš pirmo žvilgsnio, publika, muzika ir dekoracijos buvo margos, taip ir priklauso, tačiau tarpusavyje nederančios. Visai kaip ir žadėjo mieste matyti plakatai (tebūnie tai priekabumas, bet šių metų dizainerių darbas - whaaat??). Eklektiką mėgstančioms mano ausims ir akims, tokio dramatiško įvairumo buvo per daug. Pasistengiau iš line-up susirankioti ir susidėlioti mėgstamus ir dėmesio vertus atlikėjus, o tai gelbėjo nuo muzikinės festivalio maišalynės. Patarimas ateičiai, bet kokiame vakarėlyje ar festivalyje, prieš kažkur keliaujant, pasidaryti namų darbus ir bent 10 min. skirti atlikėjų Soundcloud’ams - žinosi, ko tikėtis. Fingalick gauna pagyras. Bass scenoje grojusio vaikino pasirodymas buvo puikiai tinkantis šokiams. Ne statiškas ir visai ne sausas. Giriu už tobulėjimą ir festivalio pradžiai rašau 10. Lietuviška muzika toliau didžiuotis vertė Brokenchord, kuris savo pasirodymu žymiai labiau džiugino, nei vėliau grojęs vienas pagrindinių/žymiausių žmonių visame Zarasų rajone - Illum Sphere, kurio selekcija man priminė pačią Tundrą - konceptualumo ten rasti sunkoka. Gaila, kad Bass scena viso festivalio metu daugiau džiaugsmo nenešė, neįskaičiuojant pražiopsotų Mondayjazz’ų.
Liaupsinsiu ir Techno scenoje grojusius lietuvius - Split Pulse ir Mantą T., tik supykau, kad abu grojo nepelnytai anksti, nes pagal muziką ir asmeninį kalibrą, jie labiausiai tinkami naktį. Scenos headliner’iai irgi nenuvylė. Penktadienį, kelioms valandoms, užstrigau su antrus metus iš eilės grojusiu Steve Rachmad bei tamsiu, Casual Violence, gyvu, pasirodymu, prie kurio puikiai tiko scenos vizualizacijos - štai ir dar vienas dešimtukas. Mano meilė Acid Techno muzikai buvo pasotinta paskutiniąją naktį, grojus italų Acid Music Band & Sergio Pace live’ui. -O bet tačiau-. Scena nuvylė garsu ir ryte grojusios muzikos kokybe. Žemi dažniai sureguliuoti taip, jog vidaus organai jautėsi operuojami ir prašėsi kuo greičiau palikti sceną. Saulei kylant, Techno sceną pamėgusių sportinio stiliaus šalininkų išraiškos darėsi keistai nemalonios, o muzika panaši į tai, ką rastum youtube įvedęs raktinius žodžius „techno remix“. Tad jeigu negeri arba nevalgai ko nors iki ribos, kai dar lieka krislelis sąmonės - ryte ten eiti nepatartina.
Kasryt iš palapinės lauk iš jos varė apie trys dešimtys laipsnių force major karščio. Kaip ir dažniausiai, oras tundroje buvo atimantis visas jėgas ir naivų priešfestivalinį pasiryžimą pamatyti ir išgirsti kuo daugiau. Dieną patarimai tingiai gulinėti vėsiausioje ir mažiausiai judrioje - chill out scenoje. Bet ne vien dieną ten gerai -vakare nuotaika visai nepasikeičia, o vaibas toli gražu neprimena jokio kito festivalio. Už šią nuostabią reabilitaciją nuo visų emociškai ir fiziškai varginančių dalykų, Tundra asmeniškai nuo manęs (manau ir ne tik) gauna milžinišką pliusą. Dar pliusų dedu: Psy Trance ir Bass scenų įgarsinimams, paplūdimiams, gausiam maisto pasirinkimui, masei kūrybinių dirbtuvių.
Yra Tundroje ką veikti. Tačiau bendrai atmosferai kažko trūksta ir tai labai trukdo. Lietuvoje neturime daug tokio masto elektroninės muzikos festivalių, todėl neišvengiamai pradedu lyginti juos tarpusavyje. Nepaisant pramogų, kurias siūlo visi vasaros open air‘ai, Tundrai trūksta išbaigtumo, konceptualumo. Jis aiškiai kažkur pradingęs, praradęs tikrumą ir dvasią. Rizika prarasti ir į jį traukiančią aurą. Patarimas visai organizacinei komandai. Bet kuriuo atveju, sakom ačiū. Galų gale, dėl ko džiaugtis buvo daugiau, negu nusiminti.
Prisistatyk - kas tu, ką veiki, ką myli ir ko negali pakęsti?
Esu įvaizdžio dizainerė ir dėstytoja. Turiu aprangos dizaino ir dailės pedagogės išsilavinimą. Iš tiesų, labiausiai esu harmonijos ir pusiausvyros pasaulyje ieškantis žmogus. Harmonijos vaizde, skonyje, žmoguje. Savo darbu siekiu padėti žmogui vidinį grožį iškelt į išorę. Sukurti šių plotmių pusiausvyrą. Man patinka ir gamtos tyla, besileidžianti saulė ir šviežių trintų braškių kvapas. Ir miestas, šurmulys, įdomūs žmonės, su sava pasaulėžiūra, į kuriuos galėtum žiūrėti ir lydėti akimis arba kurių pasakojimų klausytis. Man patinka viskas, kas yra organiška, tikra, be tūkstančio kaukių ir pozų.
Ką veikia įvaizdžio dizaineriai?
Formuoja žmogaus išvaizdą, pasitelkiant jau esamą informaciją (figūrą, veido bruožus, sritis, kurioje žmogus dirba, aplinką, kurioje gyvena) pagal žmogaus pageidavimą kuriamas naujas, jį labiausiai atitinkantis arba trokštamas įvaizdis. Įvaizdžio dizaineriai manipuliuoja plačiomis žiniomis apie asociacijų psichologiją, estetiką, kostiumo dizainą, tad turi resursų padėti asmenybės bruožus iškelt į išorę, naudojant aprangos ir makiažo spalvas, audinio faktūras, drabužio ir šukuosenos siluetą. Tai ypač aktualu verslo/darbo aprangoje, nes apranga apie žmogų pasako per 70% informacijos, 9% verbalika, o visa kita - kūno kalba, aplinka kurioje esate ir istorija, kurią apie jus žino pašnekovas. Šios informacijos valdymas neša didelę sėkmę, tiek asmeniniame tiek profesiniame gyvenime. Įvaizdžio dizaineris dirba mados užkulisiuose, kuria įvaizdį fotosesijoms (fashion editorial) t.p. dizainerių kolekcijų pasirodymams, kinui, reklamai ir t.t. darbo sfera labai plati.
Kur, pasauliniu mastu, yra Lietuva? Ar einame koja kojon ar vis dar atsiliekame?
Atsiliekame ne skoniu, estetika ar darbais (šiuo aspektu puikiai konkuruojame su vakarais), tačiau klaidingame šios profesijos supratime. Klaidingas požiūris, kad stilistas - tai tik turtingų žmonių palydovas po parduotuves, kuris dar ir kavą kartu geria. Atvirkščiai, ši profesija reikalauja nuolatinio tobulinimosi ir plačių žinių dailės, estetikos, mados, psichologijos, komandos valdymo srityse. Iki visuomenei matomo rezultato, tiesiasi ilgas kelias, kurį praeina stilistas. Jis turi ne tik jausti šiandienos pulsą, būti ant bangos, bet ir turi būti apsiskaitęs ir gyvenantis aktyvų kultūrinį gyvenimą. Ši profesija Lietuvoje egzistuoja apie 8-10 metų, Pasaulyje maždaug nuo 70-ųjų, ypač aktuali tampa 90-aisiais, o 2010-aisiais pristatyta kaip dešimtmečio profesija.
Kas yra hipsteriai? Iš kur jie atsirado? Ar yra Lietuvoje tikrų hipsterių?
Hipsteriai, kitaip dar vadinami madistais (vertime iš kitų kalbų), atsirado 1940'aisiais, kaip džiazo muzikos klausytojų, fanų subkultūra, kuri turėjo išskirtinį aprangos ir požiūrio į pasaulį stilių. Dažnai tai buvo baltaodžių, prijaučiančių džiazo muzikai, stilius. Jie vaizdavo save kaip atsipalaidavusius, linksmus, kūrybingus ir pagal New York Times apibūdinimą kietesnius, nei visa Amerika. Šiame požiūryje svarbiausia yra laisvė ir jos supratimas. Šiuolaikiniai hipsteriai yra stileivos, susiformavę maždaug 1990'aisiais, paėmę dalį savo pirmtakų išvaizdos ir požiūrio elementų, plius, visuomenės atžvilgiu, pridėję šiek tiek šaltumo ir mandrumo. Požiūris: Esu kietesnis už visus ir visai, pvz. nežiūriu televizoriaus. Vizualiai ir filosofiškai čia persipynę beatnik‘ų, hipių, punk ir grunge stiliai. Šiandien hipsteriams svarbiausi dalykai - nepriklausomas požiūris, nepriklausoma muzika ir kinas, alternatyvus gyvenimo būdas ir jautrus požiūris į madą. Manau, kad Lietuvoje, kaip ir visur kitur, jų yra ir tikrų ir prijaučiančių.
Kas kuria madas? Kodėl žmonės jomis seka?
Mada susiformuoja social-kultūrinių įvykių ir visuomenės požiūrio į juos sankirtoje. Mada - tai visuomenės požiūrio į pasaulį atspindys. Didžiausią įtaką jai turi jaunimas, maištas prieš esančias aplinkybes. Mada tai ne tik drabužiai bet ir elgsena, muzika, daiktai, požiūris. Visomis šiomis sritimis transliuojama informacija, tik ji užkoduota vaizdinias kodais, drabužio siluetu, spalva, faktūra. Galime, pvz., imti bet kurią sukultūrą - hipius, hip-hop'ą, japonų gatvės stiliaus judėjimus ir vertinti jų požiūrį, atsiradimo aplinkybes ir vietą, filosofiją, galų gale tai, kaip jie visą tai transliuoja savo išvaizda. Mados sekimas pagrįstas sociologija: noras priklausyti tam tikrai žmonių grupei, judėjimui, genčiai, taip pat elementari saviraiška.
Olesė. M. Vyšniauskaitės nuotr.
Ar lietuviai stilingi žmonės? Ko mums trūksta?
Laivės ir drąsos, nebijoti suklysti, nebijoti būti vertinamam ir neimti tų vertinimų pernelyg giliai į širdį. Trūksta pasitikėjimo atspindėti savo vidinį AŠ. Ne visiems, žinoma. Jaunoji karta tai daro kur kas laisviau, nebijo žaisti, eksperimentuoti, ieškoti. Visuomenė, dėl to, ir gyva. Mes estetiškai skiriamės nuo vakarų šalių, tačiau vien tik gerąja prasme. Esame įdomūs dėl tik mus supančių kaimyninių šalių kultūrų įtakos, dėl pagoniškų šaknų. Išeina įdomus lipdinys.
Dabartiniai moters ir vyro paveikslai madoje. Ar grožio supratimas išsigimė?
Grožio supratimas tikrai neišsigimė. Jis nuolat varijuoja tarp In ir Jan. Didžiausia įtaką daro gyvenančių vyrų ir moterų santykis. Kuomet po karų ar dėl kitokių socialinių įtakų, sumažėja vyrų - moterų įvaizdis tampa seksualesnis. Kuomet santykis apsilygina - lytys pradeda kovoti dėl vietos po saule, todėl moterų ir vyrų įvaizdžiai tampa androgeniškais ir/arba unisex, arba konkuruoja: jei moteris pristatoma kaip amazonė, tai vyras tuo metu laboratorijos moksliuko vaidmenyje (geek), jei tik vyras vyriškėja (nesvarbu kokia prasme, kad ir tampa džentelmenu, bet tai vistiek valdanti pozicija; pvz. serialo Mad Men įtaka) moteris tampa švelnesnė, jausmingesnė. Visur egzistuoja pusiausvyra. Jeigu yra diena - yra ir naktis.
Ką galėtum papasakoti apie save kaip fotografę ir kaip žmogų.
Labas, aš esu Johanna iš Estijos ir vieną dieną aš tapsiu tikra (labai gera) mados fotografe. O kol kas aš baiginėju mados stilizmo studijas Estijos dailės akademijoje ir keliauju aplink pasaulį su draugais ir grupe „Iiris“.
Kas įžiebė tavo susidomėjimą fotografija?
Manau, aš buvau maždaug keturiolikos, kai man padovanojo pirmą juostinį fotoaparatą Zenit-E ir tada prisijungiau prie fotografų klubo, kur mokėmės ryškinti juostelę. Visa tai atrodė taip siurealistiškai ir užburiančiai, kad šie dalykai domina mane iki šiol. Todėl svajoju, kad vieną dieną aš grįšiu prie juostos ir atliksiu visą procesą pati, savarankiškai, kad žinočiau, jog kiekviena nuotrauka yra rankų darbo.
Kokios tavo ambicijos fotografijoje?
Šiuo metu aš pradedu daryti labiau menines nuotraukas, papildau jas iliustracijomis ir piešiniais. Aš norėčiau, kad žiūrovas ne iškart suprastų, jog tai mados fotografija. Orientuojuosi į tokius kūrėjus kaip Ellen Rogers, Shae Acopian Detar ir Paulina Otyle Syris.
Kaip apibūdintum savo fotografavimo stilių?
Work in progress.
Kuri iš tavo darytų fotosesijų yra tavo mėgstamiausia?
Po kiekvienos fotosesijos, galvoju, jog būtent ji yra mano mylimiausia. Tačiau, manau, kad aš įsimyliu tas fotosesijos, kurios man padeda kažko išmokti. Pavyzdžiui, editorial’as „Human be-in“ (jį rasite infashion.lt liepos numeryje): tai buvo pirma fotosesija, kurioje aš buvau ne tik fotografė, bet ir stilistė. Aš apgalvojau visas pozas, paruošiau moodboard’ą, kuris pareikalavo daug darbo ir išmokė daug dalykų (pavyzdžiui, supratau, kad tu negali nieko padaryti vienas, nesvarbu, koks esi sau kietas!).
Papasakok mums apie madą Estijoje. Kas padaro ją unikalią?
Visų pirma, mes turime daug juodos ir pilkos savo spintose (aš irgi dėviu daug juodų drabužių ir manau, kad tai atrodo visai nepaprastai). Taip pat turime daug rusiško stiliaus, kuris lengvai atpažįstamas gatvėse.
Tačiau aš manau, kad mūsų mados keičiasi, žmonės nebenori atrodyti vienodai. Mes turime pakankamai daug įdomių projektų, reprezentuojančių mūsų jaunąją gatvės madą:
Šiandien jaučiuosi taip - tai rubrika, kurioje surenkame krūvą tą dieną mums patikusių foto, vaizdų, dizainų, reklamų, titrų, ar citatų iš visų įmanomų internetų. Rubrika jau turėjo svečių. Turės ir dar. Jei esi geras svečias siųsk savo dešimt paveiksliukų marius[eta]pravda.lt. Tik nepersistenk su dydžiu.
Kai vieni buvo namie ir žiūrėjo futbolą, antri ėjo į miestą, nes buvo "Gatvės muzikos diena" (GMD) - buvo muzikos evoliucija. Naujojoje vietoje, foos-in, vyko draugų baltarusių inicijuota, beveik 12 valandų trukusi muzikinė šventė, kuri taip ir vadinosi - Muzikos Evoliucija.
Idėja paprasta - muzikos evoliucija ir skirtinga muzika iš gero tuzino diskžokėjų. Organizatoriai džiūgavo, kad pavyko pasikviesti visus grojikus, vien tik paprašius, todėl nusprendė, kad vilniečiai, (ir lietuviai, apskritai), yra draugiški ir malonūs.
Dalyvavo:
Stereobeaver
Jacques Gaspard Biberkopf
Daugvinas
Fingalick
Mark Splinter
Souldatov & Genn Bo
Komža ir Pranciškus
DoDo Mundo
Ophex
Style Mistake
Flešbeku aprūpino dar viena draugė iš Baltarusijos, Alina Krushynskaya. Siunčiam bučinius ir linkėjimus.
Fotografijos © Linas Vaitonis
Fotografijos © Linas Vaitonis
