Pati Aistė Tiriūtė / Ailera Stone

Aistė Tiriūtė, dar žinoma kaip Ailera Stone, studijuoja fotografiją Londone, tačiau vien studijos nėra jos pagrindinis užsiėmimas. Laisvu nuo pašalinių užsiėmimų metu Aistė su didžiuliu užsidegimu fotografuoja madą ir aktyviai dokumentuoja Svajonių krašto pasienio realybę. Sutikus mūsų heroję kiek labiau materializmu atsiduodančios Vilniaus dailės akademijos prieigose, kur ši, saulei nusileidus, tikriausiai, bandė grožėtis aptverto Sereikiškių parko vaizdais, nepraleidome progos ją pakalbinti. Priminsime, ne be reikalo - dar nespėjome susitikti ir susipažinti su visais naujokais, kuriuos nominavome praeitąmet. Taip, Aistė – viena jų.

Aiste, nuo kokių šunkelių nugrybavus žengei savo kūrybiniu keliu?

Fotografuoti pradėjau prieš penkis metus – kaip tik tuo metu nuklydau į virtualią erdvę ir ten atradau krūvą įvairių svetainių, kuriose jauni žmonės skelbė savo fotografijos darbus. Visi tie jaunuoliai pasirodė man tokie talentingi, tokie veržlūs ir kūrybingi... pagalvojau, kad taip pat galiu padaryti kažką gero. Ir pradėjau.

Ir koks fotografijos meno ginklas pirmiausiai pateko į tavo rankas?

Pačioje pradžioje nusipirkau labai paprastą fotiką – "Canon Powershoot" serijos aparačiuką. Tai buvo pakankamai nesudetingas įrenginys, tačiau apskritai - Canon’as siūlė vienas iš geresnių muilinių – todėl pasinaudojau proga ir pradėjau fotografuoti. Su savo pirmuoju aparatu ištempiau maždaug metus – tada supratau, kad atėjo laikas pirkti geresnį.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos galima būtų spręsti, kad kitas etapas faktiškai atvedė tave ir į dabartinį profesinį kelią, tačiau akivaizdu, jog viskas nevyko labai jau tolygiai. Taigi, kaip atsidūrei Londone?

Anksčiau fotografijos studijoms mano gyvenimo planuose vietos net nebuvo. Turėjau studijuoti mediciną! Tiesiog visada galvojau, kad praktikuojant tokį dalyką kaip fotografija ir taip įmanoma prasimušti visur – jeigu tik sugebi išiskirti iš kitų fotografų tarpo. Iki šiol esu įsitikinusi, kad labai svarbu nuolatos eksperimentuoti – naudodamasis savo sugebėjimais gali viską išmokti tiesiog natūraliai. Taip pat, labai svarbu įgyti apčiuopiamos praktikos, pvz. asistuojant kitiems fotografams.

Ir kodėl būtent šis miestas?

Apie tai, kad paliksiu Lietuvą, realiai pagalvojau tik nusprendusi pamiršti (bent jau kol kas) apie medicinos studijas. Tačiau matyt, esu per didelė bailė – negalėčiau išvažiuoti tiesiog. Tikriausiai todėl fotografiją būtent tik studijuoju – sunkiai įsivaizduoju save, išvažiavusią tik su vizija.., bandančią prasimušti. O Londonas – didžiausias miestas su realiausiomis galimybėmis. Bent jau Europos mastais.

Dar truputį apie profesijos pasirinkimą - ar būta ryškaus lūžio?

Būta ir netgi labai ryškaus. Jaučiausi gabi ne vien fotografijoje – man sekėsi gana daug dalykų – o biologija dar ir patiko. Ir kadangi abu mano tėvai buvo biologais, jaučiau nemažą spaudimą iš jų pusės. Apsisprendimas atėjo brandos egzaminų metu – laikiau viską, ko būtų reikėję biologijos arba medicinos studijoms pradėti, tačiau galiausiai nusprendžiau tiesiog pasiimti gap year’ą. Jo metu daug fotografavau, rinkau medžiagą savo portfolio. Norėjau daryti tai, ką mėgstu, kadangi supratau, kad tiek daug metų gamtamokslinėse studijose tiesiog nebūčiau ištempusi.

Tavo kūrybos stilius – iš kur jis?

Tiesą pasakius, esu labai persiplėšusi asmenybė. Dauguma mano fotografijų labai svajingos – tarsi pasakų šalies vaizdai. Tačiau dar prieš pradėdama fotografuoti, daug rašiau. Rašyti man buvo labai svarbu. Ir, žinoma, lygiagrečiai klausiausi daug muzikos – pakankamai tamsios. Ir daug dainavau. Ir tekstą pildavau labai tamsų – taip koncentruotai tamsų. Depresovą. Ir gana daug apie tai galvojau. Galiausiai suvokiau, kad mano fotografijos – vienintelis būdas padaryti pasaulį aplinkui bent šiek tiek šviesesnį. Gražesnį. Taigi, dabar – mano nuotraukos yra mano būdas susikurti kitą pasaulį. Panašų į svajones. Tą pasakų pasaulį, kuriame pati norėčiau gyventi. Ten man patiktų.

Kas atspindi Tave labiau? Tavo tekstai ar tavo nuotraukos?

Klausimas sudėtingas. Suabsoliutinant ir nededant ant svarstyklių tam tikrų detalių, kurių apstu tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, vienodai manęs yra ir mano rašyme, ir mano fotografijose. Tiesiog rašydavau tada, kai man budavo blogai, o kurdama nuotraukas ir dabar gerinu savo emocinę savijautą – sąmoningai.

Myli fotografiją labiau negu rašymą?

Tikrai taip. Kaip jau sakiau, ansčiau daugiau rašydavau, dabar fotografija atima visą mano laiką – ir nesunku surasti dešimtis to priežasčių. Fotografija yra glaudžiai susijusi su tuo gyvenimo keliu, kuriuo einu. Dabar bandau surasti tam tikrą pusiausvyrą ir savo fotodarbuose – stengiuosi įlieti tamsumo į kuriamus vaizdus. Tikiu, kad jau labai greitai iš to kažkas išeis.

Ar kartais nebusi mazochistė?

 Galbūt. Galbūt ir sadistė.

Man iki šiol labai juokinga, kaip žmonės nustemba, kai prisižiūrėję mano pozityvių, svajingų nuotraukų pirmąsyk pamato mane – tamsią, juodą...ir taip toliau. Jiems sunku patikėti, kad tai aš darau tokias nuotraukas. Visada buvau labai pesimistiška. Ir taip, iš blogų nuotaikų reikėjo kažkaip išlįsti. Su tuo netgi reikėjo (tiesiogine prasme) kovoti – tą, galiausiai, ir pradėjau daryti. Darau iki šiol. Su tam tikromis išlygomis nuotraukose rodau tą realybę, kurią privalėjau pati sau susikurti.

Idėjos iš vidaus nėra tau svetimos?

 Ir taip ir ne – visaip atsitinka. Kai pradėjau fotografuoti, fotografuodavau draugus ir šiaip... tai, kas mane supo. Praktiškai viskas būdavo labai spontaniška – pavyzdžiui, kartą nakvojau draugų kieme ir paryčiais mano dėmesį patraukė kažkokios senos geldos – idėja atsirado tarsi savaime. Ir taip budavo nuolat, taip vyksta ir iki šiol. Pačioje pradžioje impulsyvumas buvo nuolatiniu mano palydovu, vėliau fotografuoti  praktiškai nustojau, tiesiog atėjo kūrybinio sąstingio laikas. Noro nebuvo, tai savęs nespaudžiau. Užsiėmiau kitais dalykais ir tik kai atėjo pasirinkimo tarp medicinos ir fotografijos laikas, supratau, kaip stipriai fotografiją mėgstu ir vėl ėmiau siekti su ja susijusių tikslų.

Studijuoji tai, kas tau patinka. O kiek to dirbi?

 Londone tikrai turiu ką veikti su fotografija. Dabar aktyviausiai dirbu su vintažinėmis. Kadangi pati turėjau susirasti, su kuo bendradarbiauti – reikėdavo ir drabužių, ir visažistų – vykdžiau aktyvią paiešką internete ir gana greitai ji atnešė tam tikrų vaisių. Dabar su vienu boutique’u dirbu nuolat. Kai išeina nauja kolekcija, jiems reikia gaminti lookbook’us – ir aš jiems fotogafuoju. Ir viskas yra labai gerai – mūsų vizijos sutampa, galvojame taip pat... ir dirbti su jais – didelis malonumas.

O dar žadi daryti...?

 Daug editorial’ų žurnalams. Istorijas kepti man patinka, taigi stengsiuos gaminti jų kuo daugiau ir siųsti leidiniams... turbūt visada galvosiu, kad tikrai galiu padaryti geriau, nes esu labai savikritiška, todėl kuo daugiau dirbsiu, tuo didesnio ir spartesnio tobulėjimo galiu tikėtis.

Ailera Stone | namai

Ailera Stone | facebook

Ailera Stone | blog

••
Žodžiai: Erlend Diagilev

Vaizdai: © Ailera Stone

Režisierius Romas Zabarauskas, kurį nominavome, kaip vieną geriausių kino naujokų praeitais metais, nusprendė pasidalinti su visais savo vienu iš labiausiai pripažintu darbu "Porno Melodrama". Sakoma, kad bent pusė Lietuvos apie šį filmą turi savo nuomonę, tačiau vos vienas iš keliasdešimt tėra jį matęs.

Faktai:

1. Filmuojant Jono ir Mato meilės sceną, aktorius Marius Repšys atšventė vestuvių su žmona metines.

2. Nors „Porno melodramą" sukritikavo dauguma Lietuvos kino kritikų, Kultūros Ministerija ir Kultūros Rėmimo Fondas įvertino filmą ir parėmė jo platinimą. Ačiū!

3. „Lietuvių kino akademijos" steigėja Gražina Arlickaitė „Sidabrinėse gervėse" paminėjo „Porno melodramą" kaip vieną iš kelių lietuviškų darbų, sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Filmas nebuvo nominuotas nei vienoje „Gervių" kategorijoje.

4. „Porno melodramą" teigiamai įvertino Holivudo režisieriai Gus Van Sant ir John Cameron Mitchell, palaikantys naują Romo Zabarausko filmą „We Will Riot".

5. Kas antras žmogus Lietuvoje turi nuomonę apie „Porno melodramą". Kas dvidešimtas šį filmą matė.

Kritikai apie filmą prikalbėjo įvairiausių dalykų, dažniau neigiamų, tačiau reakcija - labiau negu akivaizdi. Pasiklausėme paties Romo Zabarausko, ką visa tai reiškia.

Romai, kodėl leidai visiems pamatyti filmą per internetus?

Iš tiesų jau buvom pradėję planuoti VOD sistemą, kur galima būtų pasižiūrėti filmą užmokėjus nedidelę sumą SMS. Bet paskui pagalvojau, kad vis tiek Lietuvoje iš to neužsidirbsime. Norėjau, kad filmą galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių. "Porno Melodrama" Lietuvoje tapo tokiu, tarsi kultūriniu reiškiniu, ir norėjosi logiškai jį vainikuoti - pasidalinti su visais.

Tiek daug žmonių youtubėj spaudžia dislike, tiek daug negatyvumo, piktų kalbų. Nesijauti blogai? Ar čia homofobai nykšt-žemyn daro?

Jaučiuosi blogai, kai esu įžeidinėjamas arba kai mano aktoriai yra įžeidinėjami, kai grasinama. Tai yra psichologinis smurtas. O kritiką galiu priimti, bet dažnai žiūrovai ne visai supranta mano intencijas.

O turi ką pasakyti tiems, kurie visgi nesuprato tavųjų intensijų? Yra kokių trumpų ir universalių pa(si)aiškinimų?

1. Tiems, kurie sako, kad mano filmas per mažai "gėjiškas", kad reklamuočiau jį, kaip gėjų filmą: na, gėjų kinas yra Douglas Sirk, Fassbinder, Almodovar, Jarman, Haynes, Van Sant ir t.t., o nebūtinai holivudinės coming out istorijos.

2. Tiems, kurie mano, kad mano filmas yra paviršutiniškas, siūlau paskaityti Judith Butler, Artūrą Tereškiną, Raewyn Connell, Guy Debord, Thomas Elsaesser, Michael Warner, Susan Sontag.

3. Tiems, kurie mano, kad menas turi būti apolitiškas, siūlau pagalvoti kokiomis politinėmis ir sociokultūrinėmis aplinkybėmis jie įsivaizduoja savo "apolitišką" meną, ir koks jo santykis su neoliberalizmu.

O mano filmas, šiaip, yra apie meilės pinklių pavojus.

••

Filmas interneto kino teatruose, jums patogiu metu, bus rodomas iki Kovo 26 d. Romas Zabarauskas, sakė, laukiantis komentarų visur. Ir čia, ir ten. 

Marius Bartkus - dizaineris turintis savo reklamos ūkį. Nešioja dizaineriškus akinius ir drąsias idėjas.

Žmonės galvoja,kad dizaineriai :

a) menininkai

b) maketuotuojai

Dizaineris iš tiesų yra per vidurį.

Būna dviejų rūšių -  kūrybiški arba punktualūs.

Dizaine reikia ne tik dizainerių - taip pat gyvybiškai reikalingi kūrybingi vadybininkai.

Pasak Mariaus, sužibėti ir tapti žvaigžde - labai lengva. Tereikia ką nors padaryti kitaip, negu daro kiti.

Lietuvoje trūksta protingos mokesčių bazės.

Dizaineris nuo uždarbio atiduoda 54% užmokesčio valstybei.

Mokesčių inspekcija apsileidus, nes netikrina facebookų (juokiasi).

Pradėjusius karjerą apkrauti mokesčiais yra nesąmonė.

Kitose šalyse, jaunas žmogus, du tris metus po mokslų baigimo yra laisvas nuo finansinių pančių. Valstybė džiaugiasi, kad jis sugeba save išlaikyti ir kažką veikia, kai apyvarta pasiekia tam tikrą lygį - ateina laikas ir mokesčiams.

Gauna prašymų iš užsienyje besimokančių studentų atlikti praktiką čia, lietuviškoje dizaino kompanijoje. Nes taip labiau apsimoka.

Užsienyje žolė nėra žalesnė negu čia.

Smagu dizaineriu būti todėl,kad kiekvienas projektas ir kiekvienas užsakovas - įdomus ir kitoks.

Kūrybiškumas ateina iš darbštumo. Kūrybiškumas nėra "sėdžiu ryte su kavos puoduku prie jūros ir žiūriu į klykinčias žuvėdras laukdamas įkvėpimo".

Jeigu nesidairysit, gali būti, kad Kupiškyje jau kas nors bus tai sukūręs. Bet jeigu per daug dairysitės - tapsit tokie patys, kaip kiti.

"STICKERS DESIGN"

Reikėjo sugalvoti produktą, kuris tinkamas visiems, visoms amžiaus grupėms.

Lipdukas, nes - mažai kur naudojamas, patogus, todėl, kad dauguma lipdukų pasaulyje - cannabis ant mašinų arba visokios palmės, kiškučiai, debesėliai, lietutis. Šioje srityje trūksta idėjų.

Stilistika - simbolinė, kuri priimtina daugumai žmonių. Mažiau detalių - mažiau galimybių, kad kam nors neįtiksi.

Informaciniai humoristiniai, gražūs ženklai - lipdukai suaugusiems.

Paklausa - yra. Bandymai prekiauti dizaino turgeliuose parodė, kad žmonėms to reikia.

Projekto šaknys - praktikantai. Atėjusiems reikėjo sugalvoti veiklos, taip atsirado "Stickers Design". Studentų ir dizainerių jungtinis darbas.

Proga pamatyti nuo idėjos iki įgyvendinimo. Sėkmės metu net keli simboliniai centai nukrenta į kišenę.

Skandalinga reklama -  eksperimentuoja, nes ieško naujų reklamos priemonių. Eksperimentai visame procese, nuo idėjų, kūrybos iki

marketingo ir vadybos.

Labai kontraversiškos nuomonės pasirodžius reklamai. Negražios merginos sakė "fū fū fū", gražios ir išsilavinusios - džiaugėsi atsivėrusiomis durimis į pasaulį.  Vieni vyrai piktinosi, nes matyt turi kažkokių problemų. Kiti džiūgavo.

Kai įdėjo į facebooką, žinojo, kad niekas nekomentuos ir nelaikins, nes nuogas merginas laikinti, matant draugams, kažkaip kuklu. Tačiau, peržiūrų skaičius - dvigubai/trigubai didesnis už kitas nuotraukas.

Tai yra veiksminga.

Nori, kad žmonės truputį praplėstų savo mąstymo rėmus. Gal net suorganizuos kokį nuogų žmonių, apsiklijavusių lipdukais, maratoną.

Darys lipdukų seriją, sekso tema. Nes visi tai daro ir mažai kas šneka.

Sako Stop "močiučių lietuvai".

Labai įdomu mindyti ribą tarp "galima" ir "negalima".

Provokuoja diskusiją. Ir kikena.

Visi norintys sukurti lipdukus ar turintys idėjų - kreipkitės drąsiai.

Plėtra - bus internetinė parduotuvė. Bus daugiau temų, įvesta tvarka, sukurtos instrukcijas, kaip kurti lipdukus.

Čia kažkas panašaus, kaip mieste visur vaikščioti su vaiskiai raudonais plaukais.

Išvados - viskas tik geryn. Tereikia išlįsti iš savo pasaulio ir apsidairyti.

••

Žodžiai: Aistė Jakimavičiūtė

Nuotraukos: "Sticker Design"

Sticker Design | namai

Sticker Design | facebook

vardu: Markas Palubenka

vadinamas: Marku Palubenka (nes pseudonimo nereikia - juokavo, kad laužo standartus, kai pasivadinęs vardu ir pavarde yra ne dainuojamosios poezijos atlikėjas

gimė: 1989 m. gegužės  27 d.

yra: Vilnietis

mokosi: vadybą ir verslo administravimą, VU

dabar: yra muzikantas, gitaros mokytojas - visokeriopai įsisukęs į muzikinį gyvenimą, vasario 29 d. išleidęs savo pirmą albumą. Buvo iš anksto nominuotas ir apdovanotas T.Ė.T.Ė apdovanojimuose, kaip metų debiutantas.

muzika: savo kūrybą vadina indie (be jokio kitokio pridėtinio žodžio)

Kai albumo darbai baigti ir liko vos kelios minutės iki albumo pristatymo, susitikome pasikalbėti ir išsiaiškinti, kokiais keliais, gi, jis pasiekė tai, ką turi/daro dabar. Prieš interviu Markas pasakojo:

Mano šeimoje yra didelis matriarchatas, tiksliau, labiausiai jis taikomas man - turiu didžiulį ryšį su mama ir iš vienos pusės, buvau jos pastūmėtas link to normalaus gyvenimo, t.y. būti verslininku, vadybininku, siekti karjeros... bet yra kažkoks daigas, pavadinkim, kuris kuo toliau, tuo labiau stumia mane nuo normalaus gyvenimo, rutinos, nuo 08:00-17:00 darbo. Ir logiškai įvertinant gyvenimą, reikia kompromiso tarp leidimo tam daigui skleistis ir įprasto gyvenimo.

Markai, klausiu gana keistai, tačiau ar tu esi Lietuvis? Markas Palubenka skamba nelietuviškai.

Ne, pagal tautybę aš esu lenkas. Mano kilmės istorija pakankamai marga - abu tėvai gimė Baltarusijoje, aš gimiau Lietuvoje, bet mes visi esame lenkai. Sovietų sąjunga, Vilniaus ir visos Lietuvos okupaciniai niuansai... kartais logika prapuldavo, tačiau yra šitaip.

Mano pavardė, tiesa, buvo Palubenko, o šita “-enko” galūnė iš tikrųjų yra labiau ukrainietiška. Bet kai man suėjo šešiolika, mama nusprendė pakeisti paskutinę pavardės raidę, pagal kažkur giliai istorijoje buvusius mano protėvius iš Baltarusijos. Panašiai, kaip Lukašenka - esu dabar Palubenka.

Tai galima paskaičiuoti: Lenkija, Baltarusija, Ukraina ir Lietuva. Yra iš ko pasirinkti!

O ar buvo problemų paauglystėje/dabar, dėl tautybės? Lenkų lietuviai nemėgsta (and-in-reverse). Visi blogi epitetai, socialinė neapykanta, juokeliai apie pilkas vaivorykštes Lenkijoje, visa kita...

Būdavo, aišku! Universitete jau nebėra to, bet mokykloje, ypač pradinėse klasėse, tikrai buvo. Praeinant šūkaudavo lenkas lenkas. Klausinėdavo, dažnai, kad kodėl tavo tokia keista pavardė, vardas irgi kodėl kitoks; kodėl tu ne Deividas, ne Rokas, Tomas... aštuntoj klasėj, atsimenu, buvom labai gera klasė, pavyzdinga, pati pažangiausia ir t.t., tai mokykla nusprendė mus išlyginti ir priėmė į mūsų klasę vieną šiaulietį, o kitą - panevėžietį. Abudu ištysę, rūkantys jau tuo metu, geriantys jau nebe pirmus metus... tai atsimenu, kad iš jų buvo, na, labai daug visko.

Kada pradėjai muzikuoti?

Prasidėjo viskas vienuoliktoje klasėje, gana įprastai keliais - su vienu draugu mylėjom muziką, grojom abu ir pasakėm vienas kitam, kad davai darom kažką, grojam... t.t. Sumanėm sukurti grupę! Tuo metu labai svajojom, kokie mes būsim išskirtiniai, grosim, kaip niekas dar negrojo... tai ir pradėjom. Aš grojau gitara, tuo metu dar nedainavau. Susirinkom grupę, gal kokiais 2007‘aisiais. Marry Needs Milk, vadinomės.

Markas - kairėje, su Olekiška peteliške.

Tuo sąstatu pagrojom gal metus, tačiau vienam gitaristui mus palikus, mes likę keturi žmonės labai užsiklausėm Pink Floyd ir The Doors, tai pradėjom groti psichodelinį roką. Pasivadinom kitaip - Grim City. Ir viskas tęsėsi gana ilgai - paskutinį koncertą turėjom dar 2011 m. vasario mėnesį. Tada aš sugalvojau, kad nebenoriu toliau taip groti ir mąsčiau daryti viską vienas, kai su grupe tikriausiai buvom išgroję visuose Vilniaus kabakuose.

(http://frype.lt/mnm grupės Marry Needs Milk puslapis. Dešinėje - grotuvas, jame - pirmosios grupės dainos. Antroji grupė - http://frype.lt/grimcity)

O kaip su dainavimu?

Mes visą laiką grojom instrumentinę muziką, o repetuodavom tokioje mokykloje, kur buvo labai faina muzikos mokytoja. Tai ji mūsų kažkada klausėsi, kai darėm koverį Metallica “Nothing Else Matters”. Tada reikėjo dainuoti, nes mano tembras gana žemas - tiko tai dainai. Tai buvo panašiau į baubimą, nei į dainą, bet kągi. Galų gale, būtent ta muzikos mokytoja pastūmėjo, drąsino mane dainuoti, nors buvo baisoka. Vėliau The Doors ir Jimas Morrisonas - kai jo prisiklausai, tai tiesiog negali nedainuoti tokiu tembru ir jo maniera - užsimerkęs, visą kita...

Pagrindiniai inspiratoriai buvo Pink Floyd, Morrisonas su The Doors. Vėliau klavišininkė supažindino Radiohead. Tada prasidėjo visokie falcetai, bet laimei jie ilgai netruko. Supratau, kad aukščiausiai gali būti baritonas, na, tas Morrisoniškas tembras. Daug vokalistų man patinka, bet iki šiol labiausiai mane sužavėję ir žavintys yra amerikiečiai Jeff Buckley ir Tim Buckley.

Tačiau neveltui paminėjau Radioheads, nes būtent nuo jų ankstesnis rock / rock&roll skambesys išgimė į kitokį muzikinį supratimą, tą subtilumą. Jie yra pirmieji, kurie pastūmėjo mane link muzikinio kosmopolitiškumo. Nuo psichodelinio roko iki elektronikos.

Papasakok apie savo solinės karjeros pradžią. Kaip viskas atsitiko?

Prasidėjo viskas, kai aš parašiau tokiam žmogui, norvegui, Snorre Bergerud, kuris yra grupės Rasabasa gitaristas ir prodiuseris. Kažkur skaičiau Rasos interviu, kad jie visi nori kraustytis čia, į Lietuvą, ir vystyti čia savo karjerą ir buvo užuomina, kad Snorre yra ir prodiuseris. Pirmiausia mintis buvo, kad aš noriu groti su būgnininku, nes buvau prisiklausęs White Stripes, kur vienas su gitara, o kitas - prie būgnų. Labai patiko, tikėjausi, kad suveiktų ir man toks modelis. Kuomet rašiau laišką Snorrei, pasakojau kur aš grojau, ką aš mėgstu ir pan., visiškai nesitikėjau, kad man tikrai atsakys. Apskritai labai spontaniškai sugalvojau parašyt. Ir viskas puiku - sakė, kad dabar yra Norvegijoje, bet jam labai įdomu, greitai grįš, bus proga susitikti... galvojau dievemano, susitikti su Rasosbasos gitaristu/prodiuseriu ir šiaip, savotiškai nepasiekiamu žmogumi... baisoka. Sausio pabaigoj susitikom su visa Rasosbasos kompanija, pačia Rasa, Snorre. Labai džiaugiuosi, kad jie mane palaikė, stūmė į priekį, jiems turiu už daug ką dėkoti. Tai viskas taip ir prasidėjo.

Snorrei nešdavau visokias demo dainas ir laikui bėgant sumaniau, kad nereikia man to būgnininko, darysiu viską sau vienas. Tada, pirmuosius dalykus darydavau su Garageband’u, tada net atrodė visai nieko. Jeigu dabar vėl liepčiau klausytis tų pirmųjų darbų, tikriausiai riebiais žodžiais apdalintų. Dabar dirbu su Ableton. Esmė ta, kad viskas labai natūraliai, labai paprastai klostosi. Žmonės tikriausiai to net nedaro, kai jiems dvidešimt ir daugiau metų - jie jau nebesimoko nieko, nes tokie polėkiai iš kur kas seniau ateina. Bet mano evoliucija labai greita, tai tik džiaugiuosi.

Norėjau, galų gale, savo muzikavimą paversti savo darbu. Kad ir kiek svaičiojama, kad muzika - tai nėra darbas, nėra standartinio etato, vadinasi sėdi ne nuo 08:00 - 17:00 (o dar ilgiau)... Negalima būti muzikantu, kuriam rūpi tik pagroti kabake, viską, ką uždirbai pragerti ir laukti kito grojimo. Reikia strateguotis, turėti laiko kūrybai.

Tada buvo pirmasis EP, vėliau koncertas Kirtimuose, o dabar viskas užaugo iki albumo. Atsirado ir daugiau žmonių, kurie nori, kad būtų koncertai, kad būtų albumas, įvaizdžio reikalai, t.t. - kartojuosi jau, bet reikia - viskas eina savo vaga. Patvirtina taisyklę, kad jeigu labai nori, pasaulis tau padeda. Gal būt man dar vadybos studijos padeda visur ir visada turėti bent kažkokią sistemą. Privalu apgalvoti tai, ką tu darai. Jeigu tu atseit kuri, esi menininkas ar muzikantas - tai yra tavo veikla. O man nepatinka daryti dalykus nerimtai. Jeigu yra veikla, kuri tave žavi, dėl kurios stengiesi ne tik pats, o dar yra žmonių aplinkui, kurie tau nori padėti, tai tai yra pats rimčiausias dalykas pasaulyje. Tai tampa ne vien hobiu. Kai tai įsisavinau, tai pradėjau nebijoti tų iššūkių. Nebijau groti kur nors nemokamai, jeigu tikrai jaučiu, kad vienaip ar kitaip gausiu grąžą iš to, nebijoti filmuotis klipuose, įrašinėti muziką, dirbti su įvairiais žmonėm. Dėl to tikiu ir pasitikiu tuo, ką darau + laimei viskas tik auga.

Kai aš grojau grupėj, man augimas asocijuodavosi tik su tuo, kaip tu sugroji koncerte. Nes mes nieko daugiau nedarydavom, tiesiog grodavom. Vienas sugrojimas būdavo tobulas, o kitas, pvz., labai prastas. Ir būdavo didžiulės emocinės duobės, kai nenorėdavau nieko daryti, nes tieisog jauties labai blogai. O dabar taip nėra! Koncertas yra visiškas šūdelis, palyginus tuo pamatu, ant kurio dabar soviu. Nes žinau, kad vieną kartą nebus gero garso, kitą - geros publikos, trečią - pinigų, bet jeigu yra visa kita, tie norai: įrašinėti, daryti muziką, klipus, apskritai dirbti, tai viskas bus puiku anksčiau ar vėliau.

O dabar jau turiu ir albumą! "No Fun In 101". Pradėjau įrašinėti gruodžio pradžioje ir po mėnesio, kai prasidėjo rimtesnės kalbos apie albumo išleidimą, atsiminiau, kad būsimi metai yra keliamieji ir bus ta viena diena, kartą per keturis metus. Kodėl nepasinaudojus ja? Man smagu. Žavūs akcentai. Albume iš viso dešimt dainų. Dvi dainos ir pirmo EP, dvi - iš antro ir šešios tokios, kurios negirdėtos, tiesa koncertuose, išbandytos. Ir visos angliškos - nė vienos lietuviškos neliko. Bet galų gale esu visiškai patenkintas viskuo, ką pavyko padaryti ir padėkos visiems, kurie padėjo nesiblaškyti ir viską pabaigti.

Albumo Markas Palubenka "No Fun In 101" viršelis.

O ar nori išvažiuoti iš Lietuvos kur nors kitur, ar tau čia gerai?

Neturiu noro didelio bėgti - niekas neveja iš čia. Snorre išsakė puikią tezę, kuri sudėliojo argumentus nenorui emigruoti. Nesvarbu kur esi, jeigu darbas yra muzika. Ją kuri visam pasauliui ir kažkokio reprezentatyvesnio taško, iš kur geriausia ją skleisti, tiesiog nėra. Tiek Snorre, taip pat ir aš, nedarome muzikos vien Vilniui, Kaunui ar Lietuvai. Ją darome visam pasauliui. Geras pavyzdys yra Islandija ir jos muzika.  300.000 žmonių, mažiau, negu Vilniuj, o ten yra Bjork, GusGus, Sigur Ros. Ir šiaip čia yra miela.

Markas Palubenka | facebook

Markas Palubenka | soundcloud

Markas Palubenka | youtube

••

Žodžiai: Marius Mozūraitis

Mildos Vyšniauskaitės nuotr. 

Mėnesio naujokas, gal vėliau tapsiantis ir metų naujoku - nežinia! Ambicijos ir norai dideli, galimybės, lyg ir yra, potencialas - ???, lokacija - pavydėtina. Interjeras? Be panegirikos - puikus.

Taigi, kas yra tas Studio 9? Vienas iš idėjos autorių ir dabartinis renginių kuratorius Giedrius Šuminas baksnoja į ant durų ir informacijoje parašytą Social grill & lounge. “Tiesiog neturim jokio lietuviško vertimo tam - tai nėra vien restoranas, tai nėra klubas ar baras. Laisvalaikio praleidimo vieta, su tam tikrais bonusais. Kai šalta, turime sceną ir daug vietos. Čia vyksta koncertai, atlikėjų pasirodymai, kino peržiūros. Kai bus šilta - turime net dvi kiemo erdves, kur vasarą žadame rengti įvairius renginius. Viskas susiję su maistu, laisvalaikiu ir gal šiek į kultūringąsias tendencijas orientuotu laiko leidimu.” - sako Giedrius Šuminas.

Studio 9, įsikūrė Gedimino pr. 9, vietoje, kuriai, tikrai reikėjo įvaizdžio (pa)kėlimo operacijos, atrodo pagaliau sulaukė savo chirurgų - netgi ne plastinių. Atsidarę sausio 19 d., nuo tol sulaukė gana nemažo pasisekimo - “Praktiškai neprireikė jokios didesnės reklamos - vieta išpopuliarėjo tarp žmonių, kurie tikrai vertina truputį geresnius dalykus. Čia, žinoma, ne pasipūtimas. Tiesiog taip yra. Vieni kitiems praskleidė žinią, kaip knygas tarybmečiu.” - pasakoja Giedrius.

Ir iš tikrųjų - nors ir sofistikuota urbanistinie poza stovintis Studio 9 atrodo, kaip ultra prabangi vieta, ji turi natūralaus jaukumo. Architektų trio, kaip pasakojo Giedrius, rūpinosi devintos studijos vidine ir išorine išvaizda. Lubos - minkštos (izoliuoja garsą ir nėra jokio aido, tad geras ir švarus garsas, gyrėsi), supa sterilios (balta/juoda/stiklas) apdailos, nors palubėse - vamzdynai ir loftiška atmosfera. Tokia dekoratyvinė. Maloni.

Tiems, kurie dar tarp lūpų į lūpas nepasišnabždėjo, skleidžiam gandus apie naują naujoką Naujokuose.

Studio 9 | facebook

••

Žodžiai: Marius Mozūraitis

Foto: Milda Vyšniauskaitė

Kotryna ir Miglė - dvi besišypsančios dizainerės.

Susipažino piešime, kai ruošėsi stoti į dailės akademiją.

Kotryna, žiūrėdama į grupiokų darbus nusprendė, kad gyvenime dirbs su Migle.

Trečiame kurse nusprendė išvažiuoti. Erasmus skelbime - konkursas į dvi laisvas vietas. Tai buvo ženklas iš dangaus. Išvažiavo mokytis į Milaną.

Milane buvo visiškos lyderės, nes papuolė su jaunesniais, be to lietuviai nenori pasirodyti prastai užsieniečių akyse, tad į mainus siunčia tik geriausius studentus.

Į užsienį važiuoti mokytis naudinga, nes: išmoksti visiškai naujos kultūros, pamatai visai kitokią darbo metodiką. Kurse 150 žmonių. Su dėstytojais nebendrauji, apie individualų darbą kalbos net nėra.

Palaikomas labai didelis astumas tarp studentų ir dėstytojų. Vystaisi su mase, o ne kaip individualybė.

Grįžusios išdrįsto kartu rašyti bakalaurinį. (Pirmas toks sumanymas akademijos istorijoje). Valdžia burbėjo, nes nežinojo, kaip vertinti dvi iš karto, bet merginoms pavyko. Šaltiniai kužda, kad jų pėdomis po to sekė ir daugiau studentų.

Prim Prim pavadinimą sugalvojo Kotryna. Prim lotyniškai - pirmumo priedėlis. Skamba vaikiškai, bet viduje nešasi stiprų užtaisą. Valgydamos sušius nutarė, kad pavadinimas tinka.

Darbo dviese šaunumas įrodomas matematiškai: 1+1 = 11.

Merginoms puikiai sekasi išpildyti svajones. Receptas paprastas - panori ir išsipildo.

Lietuvoje, pasak merginų, dizaineriu būti labai faina.

Nuolat reikia save išbandyti - ten dalyvauti, ten dalyvauti, tą pabandyti, aną pamėginti.

Lietuvoje dizaineriu galima pradėti dirbti dar nebaigus mokslų ir gauti neblogą atlyginimą. (Milane dizainą baigia masės žmonių ir ta visa masę dirba už labai mažus pinigus. (300-400 Lt per mėnesį.))

Užsieny nėra aukso kalnų, ypač specialybėse susijusiose su menu. Taip, jeigu nori skinti braškes, tai jas skinti geriau užsienyje. Bet tai vienintelė sritis kur geriau kitur, negu čia, aiškino panelės.

Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, dažnai dirbi išvis savanoriškai. Jokio atlygio, garbė, kad tave išvis priima. Nes dizaino mažiau, negu dizainerių. Visąlaik yra norinčių dirbti be atlyginimo. Ir prasideda uždaras ratas. Žmonės vaikosi firmos vardų, kuriuos galėtų įsirašyti į CV, darbas tik dėl vardo.

Lietuvoje kartais net primoka(!) po darbo atlikimo.

Lietuvoje daug maketuotojų, o ne dizainerių. O tai labai skirasi. Daug nekokybės, neatsakingumo, nepagarbos užsakovui ir nekūrybiško požiūrio. Sėkmei tereikia įdėti darbo, kruopštumo ir širdies. Reikia dirbti nuoširdžiai ir nebijoti laužyti standartų.

Idėjos krenta iš dangaus. Nusipirko sėdmaišių, kad kristų minkščiau ir kartais nusiperka butelį vyno, kad kristų ne taip sausai.

Patarimas - pasitikrinti, ar išeina būti dizaineriu. Jeigu idėjos iš dangaus nekrenta, permąstyti ar pasirinkai tą specialybę. Stebėti. Stebėtis. Matyti, kas jau padaryta. Smalsauti. Pamiršti, ką išmokai.

Šalia komercinių užsakymų užsiima asmeniniais projektais. Geriausi dizaino darbai dažniausiai būna ne komerciniai, o idėjiniai konceptai. Jeigu to nedarai - kūrybiškumas gali mirti.

Nesidomėti, tai kaip gyventi name be elektros ir net nepasidomėti ar ji išrasta.

Dizainas, kaip maisto receptai. Visi moka gaminti paprastus patiekalus, bet staiga atsiranda žmogus, kuris iš tų pačių produktų sukurią kažką, ko dar nesi ragavęs. Su dizainu tas pats.

Kai viskas užknisa, reikia apsikeisti darbais.

Turėjo prekiauti sąžine. Bet galų gale prekiavo cukraus gabaliukais degtukų dėžutėse, o tai kažkas panašaus.

Sėkmingiausias nekomercinis projektas - "Taste the font".

Pažiūrėkit patys -  http://primprim.lt/

••

Kalbam, džiaugiamės, dalinamės. Viskas, kas susiję su džiaugsmais gyvenime ir dizaine - aiste [tas ženklas] pravda.lt

Nuotraukos: Milda Vyšniauskaitė

Žodžiai: Aistė Jakimavičiūtė

http://www.imdb.com/title/tt1737674/

Paskutinio dešimtmečio skaitmeninė revoliucija išlaisvino kūrybiškumą ir kūrėjų talentą, tačiau prieš tą patį dešimt metų, niekas negalėjo tikėtis, kokios beribės galimybės kūrėjams atsivers.

Bet ar kultūrų demokratizavimas ir laisvė visiems daryti tai, ko jie geidžia, yra gerai? Gal atvirkščiai - tai yra blogas ženklas tikriems talentams, kuriems konkuruoti su didžiule kūrybos mase darysis vis sunkiau? Į tokį klausimą bando atsakyti "PressPausePlay" - dokumentinis filmas, grįstas daugybe interviu, su vienais įtakingiausių  skaitmeninės eros kūrėjų ir arti kūrybos esančių žmonių.

Pripažįstame savo nuodėmę - filmą galėjome pristatyti ir anksčiau, tačiau patiems buvo būtina jį suprasti ir atidžiai peržiūrėti. Veikiausiai labiausiai kūrybines kategorijas išskaidantis filmas, įtikinantis, tam tikra prasme įkvėpiantis. Sugebantis padėti suprasti, kad kūrybos prasme, šis laikotarpis yra vienas patogiausių kažko imtis ir galiausiai tai padaryti.

Tikriausiai prieštarautume patys sau ir naujojo puslapio koncepcijai, sakydami ir atsakydami į filmo užduodamą rebusą - kas geriau: plačioji, neprognozuojamoji ir paprastoji kūryba, pavadinkime, diletantiškas kelias ar kūryba, lydina talentų, maksimalių pastangų, didelių išlaidų ir tradicinių išeičių - mes atsakome, jog rinkumėmės pastarąjį. Ne dėl nusivylimo jaunaisiais kūrėjais - šiukštu ne - dėl ekonominių perspektyvų. Verslas iš kultūros, kad ir kaip skambėtų atgrasiai, yra būtinybė. Svarbiausia priežastis - aukštojo, aukštesnio, vidutinio ir menkaverčio meno pozicionavimas. Jeigu visi įprasime prie vidutinių išraiškų, mums jos bus patogios - kaip racionaliai ir kritiškai galėsime įvertinti aukštesnę kurybą, aukštesnį meną?

Pasaulio kultūrų virsmo retorika. Ypač siūlome. Kone priverstinai norėtume visiems skaitytojams tai parodyti.

Rež.: David Dworsky, Victor Köhler

Trukmė: 1:21:00

http://vimeo.com/34608191

Balsus suskaičiavome (bus siurprizų / balsavimo skaičiai neįtikėtinai dideli / kažkas stebėtinai populiarus).

Diplomus atspausdinome (reikės ant sienos pasikabinti ir tėvams parodyti juk)

MC Messiah ruošiasi (jis ves apdovanojimus - pirmas, kuris tai daro antrą kartą).

Grupės jau soundcheck'ina.

Beje, jų va tiek:

The Ball & Chain (su Algiu Greitai ant boso - tik per Naujokus)

Dee&Kamy

Freaks On Floor

Jama&W

Umiko

Brolis

Napo

mmpsuf

The Artrace

Sheep Got Waxed

Ir trūksta tik tavęs.

Nenorime verkšlenti, bet renginys - socialinis, taigi, be jokių didelių rėmėjų.

Puma, kurie yra jėga, naujokus apdalins prizais ir tiek.

Viena vertus, smagu, kad neapsikarstėme logotipais, kita vertus - viskas kainuoja - aparatūra, Loftas ir plakatų spausdinimai.

Todėl, ei, jei pirksi bilietą, suprasime, kad ir tau nauji talentai rūpi.

Tai gali padaryti mygdama/s mygtuką arba tiesiai prie durų.

Iki greito. Durys atsidaro 20h, viskas startuoja 21h.

Marla Singer nuotr.

vardu: Titas Sūdžius

vadinamas: China Girl ir Titu GQ

yra: iš Klaipėdos, tačiau dabar gyvena Paryžiuje

dabar: yra studentas, mokosi kino režisūros. Kartais mėgsta fotografuoti. Išsikraustė iš Klaipėdos į Paryžių ir ten greitai susirado draugų, apie kuriuos mes jau rašėme. Sakė, kad rašo scenarijus savo antram filmui ir naujam Marla Singer vaizdo klipui.

Kokiu savo darbu labiausiai didžiuojiesi?

Negaliu pasakyti, kad didžiuojuosi, bet kai kas nors paklausia, ką esu sukūręs, pasiūlau pažiūrėti Fair & Square "Control".

Kada sukūrei savo pirmąjį video klipą?

Tai įvyko, kai buvau 12 ar 13 metų. Pradėjau važinėti su skeitu ir pradėjau filmuoti. Tam tikra prasme, mano mokytojas, įkvėpėjas, buvo Spike Jonze.

Kodėl vaizdo klipuose tiek daug keikiamasi?

Nemanau, kad keiksmažodžių ten daug. Bet kuriuo atveju, jie yra sveika. Aš išvis nesuprantu, kodėl Lietuvoje jie yra taip sureikšminami. Svetur jau seniai keikiamasi kine - ir visi patenkinti. Nesu kalbos nacis. Tiesiog mėgstu tą kalbą, kuri padeda susišnekėti, o ne tą, kurią man liepia naudoti.

Tau labiau patinka fotografuoti ar filmuoti?

Fotografuoju, kai tūsinu ir žinau, kad moralės normos visiems pranyksta. O judantį vaizdą kuriu labiau pasiruošęs.

Koks gražiausias vaizdo dalykas, kurį esi matęs?

Daug gražių dalykų mačiau. Paskutinis gražiausias matytas filmas buvo "Notre Jour Viendra" (rež. Romain Gavras). Vaizdinio grožio žodžiais neperpasokosi, pažiūrėkit bent trailerį. O jeigu mąstant plačiau, visada patinka Dali darbus pažiūrėti.

Kodėl kūrei "Mano vardas - (Ne)svarbu"?

Visų pirmą, tai net ir žinodamas, kad neturiu resursų, norėjau padaryti savo pirmą trumpametražį filmą. Jaučiau didelį pykti tam tikrai visuomenės daliai ir kad pats jai priklausau - didelio research'o rašant scenarijų nereikėjo. Daug kas tame filme šlubuoja, bet kempinė mano kuriam laikui šia tema išspausta ir pirmas žingsnis žengtas.

Kodėl China o ne French Girl?

Čia politizuotas mano pseudonimas. Prancūzės, manau, jaučiasi ir taip pakankamai laisvai.

Kiečiausias tavo gyvenime sutiktas žmogus?

Viename vernissage buvo vienas fotografas, kuris visą buržua auditoriją išvadino šūdo stumdytoja ir pasakė, kad jų menas yra įdomus tik jiems patiems ir vienam kolekcionieriui padovanojo raudono vyno kaukę. Norėčiau ir aš kada taip garsiai kur pasiskelbt, bet man įdomu retkarčiais pabūti su tais, kurie savimi didžiuojasi labiau nei Hitleris. Tyliai pasijuokti irgi sveika.

Apie ką tavo naujas klipas  Marla Singer "The Music Of The Night"? 

Kalba vaizdai, ne mano aprašymas. Perteikti simbolizmo nenorėjau, bet galbūt koks psichopatas kritikas atras. Tegul. Dovana atitenka jam, tuomet. Jei Nemėgstu, kai kūrėjai aiškina savo darbus. Kokia mano teisė atimti iš tavęs laisvę interpretuoti?

Kodėl tavo vaizdo klipuose nėra ryškių spalvų?

Čia galbūt mano estetiniai sutrikimai. Kai kur man patinka ryškios spalvos, ypač paveiksluose. Bet judančiame vaizde, kai skaitmena viską užvaldė, jaučiuosi pavargęs nuo tų perryškintų spalvų. Per daug informacijos - per daug realybės.

Esi už revoliuciją ar plaukimą pasroviui?

Revoliuciją.

Su kokiu režisieriumi norėtum sukurti bendrą darbą?

Jim Jarmushu arba David Lynchu.

Kas tau patrauklesni filmuojnat - nuogi vyrai ar nuogos moterys?

Gaila, bet nei nuogų moterų, nei vyrų nefilmavau. Nemanau, kad šiandienos auditorijai nuogybės apskritai yra sveika. Tai nieko nebešokiruoja, nuogybes gražiai pateikia tik labai retas kūrėjas, o porno filmų niekas interpretuot nebando. Ir nereikia. Bet kadangi pats kažkada tai rodysiu, tai galiu pasakyt, kad tai bus moterys.

Kodėl tavo klipas Fair & Square/Delta "Dawn" turi tiek daug Nike sportinės aprangos? Kas sugalvojo šį stilistinį sprendimą?

Mano mintis. Kvaila, juokinga ir vyriška.

Vaizdui labai svarbi muzika. Jei galėtum išsirinkti bet kurį muzikantą pasaulyje savo filmui (šiandien), kas jis būtų?

Jei turėčiau gerą biudžetą, nusipirkčiau daug David Bowie dainų teisių, bet iš šiandien aktyvių muzikantų, labai norėčiau koloboruot su mažai kam žinoma grupe, pavadinimu Sunset Rubdown.

Ar kartais pagalvoji, kad kas metus būna tiek daug naujokų muzikoje ir mene, bet jie prapuola arba nustoja stebinti, kas yra dar blogiau. Kokios baigties iš šių dviejų labiau norėtum ir kodėl?

Labiau norėčiau prapult, o poto vėl išslyst ir nustebint.

Kodėl?

Taigi herojiškiau.

Ar būnant jaunu režisieriumi Paryžiuje būtina mokėti patikti, įtikti žmonėms?

Nematau didelio skirtumo tarp Paryžiaus ar kitų pasaulio miestų - vienu ar kitu atveju, reikia kažkam patikti. Aš neslepiu, kad esu rytų europietis ir nebandau tapti prancūzu. Dauguma žmonių čia yra pavargę nuo vakarų kultūros, atskyręs save nuo jos, gal gali tapti įdomus.

Ar tu gėjus?

Netikiu seksualiniais identitetais. Tai yra tokie pat dirbtiniai konstruktai, su dirbtiniais atributais, kaip ir nacionaliniai identitetai. Nesakau kad tai blogai, tiesiog tuo netikiu.

Marla Singer nuotr.

China Girl | facebook

••

Žodžiai: Milda Vyšniauskaitė