Sakoma, kad Euripido „Bakchantės“ sužlugdė Atėnus jų aukso amžiuje, tad toks kūrinys teatrui – tikra šventė ir iššūkis. Šį iššūkį priėmė legendinis režisierius Gintaras Varnas, balandžio 24 dieną Nacionaliniame dramos teatre pristatęs šią pjesę. Dar labiau intriguoja perspėjimas, kad spektaklyje rodomo vaizdai gali šokiruoti. Taigi šįkart apie „Bakchantes“ - ilgai lauktas ir sukėlusias daug aistrų.

Pagrindinį veikėją, dievą Dionisą, įkūnijo trys asmenys – jaunas, bet jau nemažą patirtį turintis ir savo vaidyba sužavėjęs aktorius Martynas Nedzinskas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas bei operos solistas Viktoras Gerasimovas. Šis neįprastas sprendimas puikiai sukūrė Antikinę atmosferą bei pridėjo tų laikų didybės. Puikią choreografiją galbūt lėmė ir tai, kad spektaklio choreografas Krzysztofas Pastoras pats kažkada vaidino „Bakchantėse“.

Nors pjesė parašyta Va. pr.Kr., kostiumai (dail. Juozas Statkevičius) bei dekoracijos gražiomis paralelėmis nukelia mus į šiuos laikus – stiprios ir nepriklausomos bakchantės čia kareivės, hipės, pankės, karaliaus galią simbolizuoja kostiumas ir vyrų juodais drabužiais palyda; Atėnų Akropolis čia griūna įgavęs mūsų prekybos ir pramogų sostinės pavidalą.

Režisierius į šį spektaklį surinko puikų aktorių kolektyvą – Bakchantes įkūnijo T. Vaškevičiūtė, N. Savičenko, E. Gudavičiūtė, V. Grabštaitė, A. Gintautaitė, A. Tamulytė, E. Špokaitė ir J. Kalvaitytė. Charizmatiškasis M. Repšys čia  virto Pentėju, o V. Kuodytė – tragiško likimo Agave. Taip pat vaidina V. Rumšas, J. Budraitis, A. Storpirštis, P. Tamolė, M. Čižauskas ir D. Stončius. Nors pirmąją premjeros dieną atrodė, kad tarsi kažko trūko, o ir kai kurios techninės detalės iki galo nenušlifuotos, antrąją dieną viskas atsipirko su kaupu.

Perspėjimas dėl šokiruojančių vaizdų – ne šiaip sau. Matant juos norisi užsimerkti, ima pyktis, neviltis ir baimė. Tačiau supranti, kad jie – itin laiku ir vietoje, ir kad tai dar vienas meistriškas režisieriaus sprendimas: tarsi piltų druską ant žaizdos, atvirai gėdintų už tai, ką darome su gamta.

Paskutinė šio sezono Nacionalinio dramos teatro premjera pasitiko su trenksmu. Taikliausiai šią pjesę apibūdina teatro kritikas Jan Kott - „Bakchantės“ yra Graikijos, jos valdovų ir jos žmonių beprotybės tragedija“. O gal ne tik Graikijos, gal ir mūsų pačių?

Žodžiai Eglės Krištopaitytės

Nuotraukos D. Matvejevo

Šventinis 5/ 5/ junior šįkart į svečius pasikvietė tris pranešėjus (manau, kad buvusieji sutiks, kad tikrai vertus dėmesio) – Jonę Aleksiūnaitę, ,,NEW! Agency” ir Saulių Jovaišą. Pabuvo, papasakojo ir pasigyrė, kaip garsina Lietuvos vardą.

Jonė 5/5/junior fanatikams kalbėjo tema: „Kas/ Kur/ Kaip/ Kodėl?“, kurią plėtodama papasakojo apie savo darbus, pripažinimą bei apdovanojimus. Pirmiausia, merginą galima įvardinti kaip eksperimentuotoją, kurios galvoje kirba įvairiausio plauko įvairiausių dizainų. Buvo Vokietijoje su Erasmus programa, kurios metu skirtingose vokiškose žemėse fotografavo moterų/merginų aprangą, tada darė jų eskizus ir klijavo į bendrą visumą. Ką Jonė yra gero nuveikusi, tiksliau, kuo ji garsėja? Taivano tarptautiniame dizaino konkurse ji laimėjo sidabrą (pabrėžiam, kad aukso niekas negavo), bei bronzą „A' Design Award and Competition”.

Antras pranešėjas – Tomas Ramanauskas, kuris pristatė „NEW! agency“, kurios tema – „Apie žaidžiančią agentūrą“. Neslepiam simpatijų, nes Tomo kalba sužavėjo visus, o darbai įrodė, kad vyras netuščiažodžiauja, o išmano tai, ką daro. Papasakojo apie projektus: apie kurtą logo Kaunui (aha, ir Kaune galima gyventi), bet kuris dėl tam tikrų priežasčių nepasirodė, apie plakatus, kurie puošė/puošia Vilnių su mintim, kad žiema vieną dieną baigsis ir mums nereiks dėl to emigruoti bei apie naujo dizaino wikipedia, kuri buvo sukurta just for fun, bet susilaukė didžiulio susidomėjo visame pasaulyje. Trumpai apie agentūrą – daro tai, kas smagu ir ne tam, kad susikrautų turtus.

Rekomendacija: http://newisnew.lt/

https://www.facebook.com/NewIsNew?fref=ts

Saulius Jovaišas vienas iš tų retų žmonių, kuris pristatymui nenaudojo jokių skaidrių, o tiesiog kalbėjo ir savo kalbėjimu užkrėtė susirinkusius. Visiems smagu daryti kažkokius nuostabius dalykėlius, bet yra smagu ir juos parduoti. Tačiau kaip? Neatskleidė kažkokių super idėjų, tačiau privertė susimąstyti apie tuos mažus dalykėlius, kuriuos reikia daryt, kad kažko pasiektum. Pasiūlė ten ir tuo metu apsikeisti kontaktais su žmonėmis, kurie sėdi šalia. Tikiuosi, kad kiekvienas gavo naudingų kontaktų, kuriais ateityjepasinaudos prastumiant savo idėjas!

Renginys buvo paskutinis šį sezoną, tačiau tikimės, kad tikrai nepaskutinis apskritai. Dėkojam 5/5/junior komandai!

Žodžiai Brigitos Adomaitytės

Nuotraukos Mato Dauginio

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Kovo 27-oji – tarptautinė teatro diena. Šią dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko jau tradicinė, 21-oji Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija, šiemet pasitikta klausimu – kodėl buvo atsisakyta nominacijų už geriausią pagrindinį ir geriausią antraplanį moterų vaidmenis?

Pirmasis apdovanojimas, Boriso Dauguviečio auskaras už nuopelnus Lietuvos teatro menui, buvo įteiktas režisieriui Artūrui Areimai. Apdovanojimas įteiktas tiesiai iš B. Dauguviečio dukters, Galinos Dauguvietytės, rankų. Šiemet apdovanojimuose triumfavo Rusų dramos teatro spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, nugalėjęs net keturiose kategorijose – už darbą šiame spektaklyje kaip geriausias teatro dailininkas apdovanotas Jonas Arčikauskas, už muziką – kompozitorius Algirdas Martinaitis, už geriausią pagrindinį, Auklės vaidmenį, apdovanotas Valentinas Novopolskis ir geriausiu metų režisieriumi tapo Jonas Vaitkus.

Nepamirštas ir vaikų teatras – geriausiu spektakliu vaikams buvo išrinktas „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ (Vilniaus mažasis teatras, režisierė Olga Lapina). Už vaikišką spektaklį „Gaidelis pinigautojas“ kaip geriausi jaunieji menininkai apdovanoti Šarūnas Dateinis ir Antanas Dubras taikliai apibūdino teatro situaciją juokaudami, kad šiandienos premija didesnė nei jų lėšos kuriant spektaklį. „Vaikams tikrai neužtenka, kad suaugęs vyras apsitemptų dryžuotas pėdkelnes ir užsidėtų zuikio ausis – tai stebuklo nesukuria“, – sakė Š. Dateikis.

Po triukšmingos „Katedros“ premjeros, geriausios lietuvių literatūros kūrinio sceninės interpretacijos nominacijoje kiek netikėtai nugalėjo „Balta drobulė“ (Kauno dramos teatras). Geriausiu lėlių ir objektų teatro spektakliu tapo „Meteo“ (Vilniaus teatras „Lėlė“). Tomas Rinkūnas, už Karlo vaidmenį spektaklyje „Plėšikai“ (Kauno dramos teatras) buvo apdovanotas kaip geriausias antraplanio vaidmens atlikėjas. Geriausia šokio meno kūrėja – Agnija Šeiko už spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“.

Operoje šiemet nugalėjo moterys – Akvilei Garbenčiūtei auksinis scenos kryžius įteiktas už geriausią pasirodymą operetėje ir miuzikle (už Rouzės vaidmenį muzikiniame reviu „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre). Sandra Janušaitė už Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) pripažinta geriausia operos atlikėja.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis apdovanojimą už ilgametį indėlį į Lietuvos šokio meną įteikė Birutei Leitukaitei, tądien šventusiai savo gimtadienį. Į klausimą, kodėl visgi buvo atsisakyta moterų nominacijų, ministras negalėjo atsakyti, tačiau kitų metų ceremonijoje damoms pažadėjo išskirtinį dėmesį. Į šį akibrokštą sureagavo ir aktoriai – raudonai padažytomis lūpomis protestą komisijai bei solidarumą kolegėms demonstravo aktorius Dainius Gavenonis, raudonomis gėlėmis pasidabino judėjimo „No Theatre“ aktoriai.

Renginyje netrūko subtilaus humoro ir ironijos. Milžiniškų publikos ovacijų sulaukė karikatūrinė Auksinių scenos kryžių istorija – tai O. Koršunovas, tarsi Sizifas ridenantis katedrą ir kviečiantis ją statyti savyje, tai A. Večerskio dvasia klajojanti po teatrą. Buvo pagerbti aktoriai ir režisieriai, praėjusiais metais išėję anapilin. Ceremoniją užbaigė įspūdingas būsimųjų nominantų, LMTA studentų, pasirodymas.

Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija – nuostabi ir šilta šventė. Puikią atmosferą sukūrė ne tik renginio organizatoriai, bet ir patys teatralai – jautėsi milžiniškas kolegų palaikymas ir džiaugsmas kito sėkme. Tad negali nesutikti su K. Stanislavskio žodžiais „Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“.

Žodžiai Eglės Krištopaitytės

Kaip Konstantinas Stanislavskis yra pasakęs: ,,Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“. Apie teatrą, laimę ir teisingumą pasakoja aktorius Ainis Storpirštis.  

Jurga Šeduikytė viename interviu pacitavo Jus, kad laimės žodžio reikšmė kilusi iš žodžio laimėti. Ką šie žodžiai reiškia Jums?

Kažkada labai galvojau apie žodžių reikšmes. Laimė man yra tai, kad žmonės nori būti laimingi. Tačiau jei vaikas rėktų ,,duok man’’, tai pirmiausiai jo paklaustum, ką tau duot. Kol nesupranti, kas tau tai yra, tol esi tas rėkiantis vaikas. Bet aš tikintis žmogus, tikiu Dievu. Kokia jėga bebūtų, ji nežino, ką tau duot. Todėl reikėjo tai įsivardinti. Gal mane filologai ir sudirbtų dėl šio atradimo... Mano atradimas buvo toks, jog mūsų kalba yra be galo sena ir man atrodo, kad žmonės tais laikais, kai kūrė kalbą, negalėjo palikti atsitiktinumų. Turbūt jie daug mąstė kaip kurti kalbą, kaip tuos žodžius dėti į kažkokias grupes, kad jie kažką reikštų ir padėtų susikalbėt. Man apie tai mąstant, šitas sutapimas pasirodė nesantis sutapimu. Iš tikrųjų, kai kažką laimi, tas pergalės jausmas verčia tave jaustis laimingu, kad ir kaip paprasta tai būtų. Jei nori visada būti laimingas – visada laimėk, nors tai absurdiška. Turbūt absurdiškiausia sakinyje „Aš noriu būti laimingas“ yra tai, kad žmogus nori būti nenutraukiamai laimingas iki pat gyvenimo pabaigos, nors ten dar yra tiek nežinomųjų. Jei prieš tai tris savaites grūdinaisi šaltu vandeniu, bet atsikėlęs ryte esi pavargęs ir nusprendi tai praleisti – tampi truputį nelaimingas, bet jei nugali savo tinginį ir vis dėlto palendi po tuo šaltu vandeniu, tu jautiesi truputį laimingesnis. Tai nėra kažkoks didelis dalykas, bet jei susideda daug tokių mažų dalykų – išeina neblogas laimingo laiko tarpas. Dėl laimės reikia dirbti.

Jūs – gyvenimas – teatras – beprotybė. Koks jūsų ryšys su tuo?

Tiesioginis. Aš teatre ir darau tai, kas daugumai žmonių atrodo beprotiška, nereikšminga. Turbūt liūdniausia teatro pasirinkimo dalis ta, kad mes nepastatom nieko, ką vėliau galėtumėme apčiuopti. Kartais užplūsta toks jausmas, kad tu iš tikrųjų kažką šneki, šauki į dangų, bet nieko taip konkrečiai ir nepadarai. Suprantu, kad kai kuriuose žmonėse mūsų darbai palieka ilgalaikius materialius pastatus, bet jei žmonės tylėtų ir niekas nesakytų nei ačiū, nei man patiko, tai turbūt nebeliktų gyvenimo, liktų tik beprotybė. O dėl teatro, tai pastaruoju metu galvoju, kad to teatro nėra, jo niekada nebuvo ir jis niekada nesibaigia, nes visi žmonės vaidina. Ne dėl to, kad tai yra melas. Jei žmogus tau sako, kad pasielgei vienaip ar kitaip, priimkime sąlygą, kad taip pasielgei nuoširdžiai, bet visiškai kvailai. Pavyzdžiui, pasiimate visus tėvų automobilius ir nuleidžiat juos į Vilnelę. Bet padarot tai labai nuoširdžiai ir jums sako, kad jūs idiotai, tačiau jūs žinote, kad tokie nesate. Jei žinotume, kokie mes ir kas mes, turbūt labai daug problemų gyvenime nebūtų. Žinotum ko nori ir ką tau labai gera veikti, kam gali paaukoti gyvenimą. Tai, kad nežinai, kas esi, vis dar ieškai savęs, labai sumenkina galimybę, jog vaidindamas kažką meluoji. Vaidinimas padeda žmonėms būti kartu. Įsivaizduokit, kad be to pasiruošimo mes staiga sužinom savo tikslą, savo pašaukimą, savo talentus. Tiesiog visi dabar pradėtų sakyti tai, ką galvoja. Būtų neįmanoma bendraut su žmonėmis, o būtų dar blogiau, jei visi pradėtų daryti tai, ką nori. Mes esam nestabilūs. Pavyzdžiui, aš žinau, kad nesu stabilus. Man nuo nuovargio užeina kažkokie agresijos protrūkiai. Jei daryčiau tai, kas man užeina, tai taptų kraštutinumais. Todėl reikia labai aiškiai žinoti, pažinti save, kad galėtum įgauti žodžio, veiksmo ir minties laisvę. Tuos įgūdžius kiekvienas žmogus turi daugiau mažiau išvystyti. Kaip dirbsi – taip turėsi. Pavyzdžiui, jei nori savyje užgniaužti godumą, gali pradėti elgtis labai dosniai ir labdaringai, tu savyje – jau misionierius. Tu jį vaidini. Jei labai nesiseka to daryti, tai tavo misionierius labai blogas (juokiasi). Taip pat aš galvoju ir apie vaidmenis teatre. Bet kas gali suvaidinti bet ką, bet gerai gali suvaidinti tik tas, kuris yra išvystęs tą konkrečią istoriją. Vaidini žmogžudį – žmogžudys turi būti tavyje, nemažai apmąstytas makaulėje. Daug laiko turi būti praleista einant gatve ir žiūrint į banditus gatvėse. Pasižiūriu kartais į tuos, kur kabinasi prie barų. Norėčiau 18 savo gyvenimo metų būti uždarytas kambary su kriauše ir žiauriu treneriu. Norėčiau mokėti taip kaltis, greitai žudyt, kad man būtų tiesiog nesipriešinama. Tą akimirką stovėdamas ir žiūrėdamas į juos realiai noriu, kad mano priešistorė būtų tokia, nes tada nueičiau ir sutrinčiau jų galvas viena į kitą, bet negaliu, ne tam skyriau gyvenimą. Jei kas įsižeisit, tai nepradėkit man trint galvos, tikrai į vienus vartus suvarysit.

Ką manai apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą?

Realiai jaučiasi tas nuosmukis, bet čia – kartų klausimas, nes ateina vis naujos kartos su savo požiūriu. Kalbėjau su žymiai vyresniais aktoriais, totaliais meistrais, visi sakė tą patį – kad kiek jie yra teatre, tiek teatras visada išgyvena nuopuolį ir atgimimą tuo pat metu. Toks paradoksas. Jis visuomet yra didelėj šiknoj, bet jis jau atgimsta, nes matosi kažkokia šviesa. Nei ta šviesa ateina, nei jis kažkur realiai nukrenta – tiesiog egzistuoja. Jaunimas nori gyvo teatro, nori tikro teatro, nemeluojančio, o realiai išjausto. Vyresnė karta patyrę, daug matę, jie pradeda reikalauti konforto, bet tai nereiškia, kad jie nenori to pačio. Kiek kalbėjau su vyresniais aktoriais, visada surandam bendrą kalbą, skiriasi labai menki dalykai. Ankstesniais laikais teatras buvo kultas. Kultūra buvo reikalinga žmogui kaip oras, kaip vanduo. Kadangi jie negalėjo savo minčių reikšti laisvai, teatras buvo puiki ženklų kalba, nes atėję suprasdavo, apie ką šnekama. Tai buvo maištas. Dabar mes jau laisvi, tas maištas nelabai reikalingas, bet apie šią padėtį norėčiau pacituoti J.Marcinkevičiaus žodžius, kurios pjesėje ,,Katedra” sako vyskupas Masalskis: „Aš nenoriu būti blogas pranašas, bet aš sakau, kad jei baudžiauninkai ir miestelėnai pakeis grafus ir kunigaikščius, tu tapsi jų pirma auka. Tave ir tavo meną jie sutryps, tu būsi jiems nereikalingas.“. Negaliu pasakyt, kad viskas čia blogai, bet jaučiuos kažkaip panašiai, lyg mes esam reikalingi ne tiek, kiek norėtume, kiek galėtume pasitarnaut.

Teatras netrukdo asmeniniui gyvenimui? Ar tai jau yra kaip vienas vienetas?

Yra tokių teatro įgūdžių, kurie kartais gąsdina. Pripratęs dirbti su tekstu, jį analizuoti, pradedi analizuoti žmones. Pavyzdžiui, susitinki nepažįstamą žmogų ir pradedi mąstyti apie tai, ką jis pasakė. Pradedi galvoti, kad jis bukas, visiškai kvailas žmogus. Eh, kaip jis mane nuvylė. Nei aš taip noriu galvoti, nei ką. Jeigu pagauni save taip darant, sakai palauk. Tačiau tokie visokie dalykai persikelia į gyvenimą. Visi taip galvoja, tik tiek,  kad prie to mes praleidžiame daugiau laiko.

Pastebėjau, kad dalyvauji visokiuose idėjiniuose judėjimuose. Kas Tau yra tiesa? Manai, kad Lietuvoje žmonės elgiasi teisingai ar labiau vyrauja korupcija?

Manau, kad vyrauja korupcija. Yra viena žmogaus savybė, kuri labai erzina – godumas. Net melagis tiek žalos nepridaro, kiek godus žmogus. Gal ne taip pasakiau, nes dar žiūrint, koks melas ir koks tas godumas. Šiaip godumas man labiausiai nepatinka. Tiek daug žmonių yra sunkiai dirbančių, aš ir pats savo gyvenime esu dirbęs šlavėju, paštininku, barmenu, statybininku. Tiesiog vasarom norėjau paragaut tos duonos. Man būdavo negera žiūrėti, kaip sena močiutė, pasiėmusi ledlaužį, turi skaldyti ledą, nors ji vos pakelia tą daiktą.

Esu girdėjęs, kad visas pasaulis yra sudėliotas pagal dvasines dorybes. Viena tauta atspindi kokią nors iš tų dorybių. Pavyzdžiui, rusai yra širdies šalis. Vokiečiai yra disciplinos šalis. Tai lietuviai – tiesos šalis. Iš tikrųjų mane erzina, kai vyksta netiesa. Aš taip galvoju apie visus lietuvius, mums tai yra kraujyje, negali nuo šito pabėgt.

Ką manai apie savanorišką darbą?

Puiku. Aš irgi vaidinu nemokamai. Svarbu, kad nejaustum, kad darai kažkam paslaugą. Jei pačiam tai teikia džiaugsmą – savanorystė yra super. Nežinau nieko kilniau nei paaukot savo gyvenimą kažkam kitam, o ne sau. Tai tikrai kilniausia, ką gali padaryti su savo gyvenimu. Tačiau turi būti pasiruošęs, turi būti valingas žmogus. Valingas ir tikrai šviesus, nes po to gali labai supykti ir nueiti į kitą kraštutinumą.

Marlonas Brando yra pasakęs: „Vaidyba yra išgyvenimo mechanizmas.“. Kas Tau padeda išgyventi?

Vaidyba. Man labai patinka ši Brando idėja. Tas gyvenimo mechanizmas, jei visi pradėtų daryti tai, ką nori, mes nesusikalbėtume, negalėtume būti krūvoje. Mano gyvenimo mechanizmas – tikėjimas.

„Džonatanas Livingstonas žuvėdra“, „Mažasis Princas“. Kas šios knygos Tau?

Net nežinau, kaip tai įvardinti. Tos knygos, kaip ir „Pianistas“ ar „Alchemikas“ vieniems yra popsas, kitiems – gyvenimo knygos. Jose yra kažkokia perspektyva, svarbiausia, kad nesibaigia mirtimi. Kartais jauties kaip nykstanti rūšis, o jos tą nykstančią rūšį labai gražiai įformina, įprasmina ir kartais randi savo viduje gyvenantiems mažiesiems princams, žuvėdroms ir novačiantams ilgesingo heroizmo, kad neveltui tu kažką darai, o bus ir tau kažkada atlyginta. Puikios knygos.

Ar Tau dabar reikalinga muzika? Buvo gan ilga ir nebloga muzikinė priešistorė...

Dabar repetuojam su nauja grupe. Labai ilgėjausi to, ką darėme anksčiau. Kai tai dingo – kažko trūko. Man patinka muzika, man patinka dainuot, patinka grot. Sako, kad muzika viena plačiausių meno šakų, kadangi nesvarbu, kokia kalba kalbi, muzikos gali klausytis.

Scenoje jautiesi kaip žuvis vandenyje, tačiau ar nemanai, kad kartais leidi sau per daug? Pavyzdžiui, viename ,,Stipriai kitaip’’ koncerte žiūrovus apipylėte pienu... Kas tai buvo?

Afektas. Randi pieno – apsipili ir tada – ,,rėkit visi’’ ir visi šaukia. Tada taip smirdėjo... Kai tas pienas aprūgo ant žmonių, buvo kažkas neįtikėtino. Buvo žiauriai linksma. Labai linksma (juokiasi).

Kalbino Brigita Adomaitytė

Nuotraukos Margaret Berry

Visuomenės pripažinimo ir buvimo kitokiu tema nuolat kalbama mūsų žiniasklaidoje. Lietuvos nacionalinis dramos teatras taip pat neatsilieka nuo aktualijų – kovo 22 dieną įvyko režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklio „Medžioklės scenos“ premjera, pastatyto pagal tokio pat pavadinimo vokiečių dramaturgo Martin Sperr pjesę.

Spektaklis pasakoja Bavarijos kaimo istoriją. Abramo (vaid. Arūnas Sakalauskas) grįžimas sukelia daug aistrų – gėdą motinai (vaid. Eglė Gabrėnaitė) ir apkalbas bei pasipiktinimą kaimo gyventojams. Pagrindinė diskusijų priežastis – Abramo homoseksualumas. Vien dėl to visuomenės akyse jis tampa nusikaltėliu ir iškrypėliu. Taip pat smerkiamas ir engiamas psichinę negalią turintis Marijos sūnus Lotas (vaid. Vainius Sodeika), galų gale pasiryžtantis nusižudyti. Šie vyrai tampa atstumtaisiais tik todėl, kad yra kitokie, ir negali pasikeisti.

Kitokios seksualinės orientacijos pripažinimo problema itin aktuali šiomis dienomis. Pjesės veiksmas vyksta 5-ame dešimtmetyje, tačiau atrodo, kad nemaža visuomenės dalis išliko tokia pat, net ir vadindama save tolerantiškais kosmopolitais. Juk ir dabar kai kurie vis dar bijo garsiai pasakyti „homoseksualas“, ir paniekinamai taria toks, tarsi tam, jog „neužsikrėstų“ ar „nesusiteptų“. Vaizduojama ir jaunuolio drama, kuomet orientacijos nesugeba pripažinti net artimiausias žmogus – motina.

Paliesta ir religijos, santykio su bažnyčia tema. Kyšis kunigui už palaiminimą – norma, pinigai aukojami bažnyčios vargonų remontui – tarsi visiems suprantamas pinigų pasisavinimo kodas. Ėjimas į bažnyčią ir bendravimas su kunigu, atrodo, turėtų atpirkti nuodėmes, tačiau čia nejučia prisimeni Woody Allen‘o frazę: „Standing in a garage no more makes you a car, than standing in a church makes you a Christian“.

Šiame spektaklyje, kaip ir gyvenime, nėra teigiamų personažų. Vieni, užsidėdami moralistų kaukes, teisia kitus, nors patys patyrė daug nuopuolių ir padarė žmogiškų nuodėmių, kiti jas daro išprovokuoti moraliųjų. Nors pjesė rašyta jau XXa., tačiau miestelėnų miniai norisi sušukti Biblijos žodžius, ištartus tų dienų tamsuoliams - „Kas be nuodėmės, meskit į mane akmenį“.

Arūnas Sakalauskas dar kartą įrodė, kad yra nuostabus aktorius ne tik komiškame, bet ir rimtame amplua. R. Atkočiūnas spektakliui surinko žymių ir patyrusių aktorių komandą, ir dėl to neapsiriko – Rimantas Bagdzevičius, Rimantė Valiukaitė, Giedrius Savickas, Dalia Michelkevičiūtė, Rasa Samuolytė ir kiti puikiai susitvarkė su savo užduotimi.

Spektaklis paliečia ir sukrečia. Galbūt ne tik dėl aktualumo, bet ir dėl to, kad tai buvo pati pirmoji M. Sperr pjesė, į kurią savamokslis dramaturgas sudėjo savo nuoširdžius paauglystės išgyvenimus. Spektaklis skirtas ne tiems, kurie nori praleisti vakarą teatre kvatodami. „Medžioklės scenos“ privers kitaip pažvelgti į savo artimą ir susigėsti už kai kuriuos ištartus smerkiančius žodžius.

Vertinimas: Balais vertinti negalima. Tai daugiau socialinė misija, skausmingai apnuoginanti mus pačius.

Žodžiai Eglės Krištopaitytės

Nuotraukos D. Matvejev (iš teatras.lt)

„O tau kartais būna, kad tave žeidžia, o tu nieko nejauti?“ – kelia klausimą vengrų režisieriaus  László Bagossy spektaklis „Lilijomas“, kurio premjera įvyko vasario 28 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis pastatytas pagal tokio pat pavadinimo Ferenc Molnár pjesę. „Lilijomas“, nors ir nežeidžia, bet sukelia stiprius jausmus.

Pagrindinė spektaklio istorija gana įprasta – jaunutė tarnaitė Julija (vaid. Miglė Polikevičiūtė) įsimyli sukčių Lilijomą (vaid. Dainius Gavenonis). Čia galima atpažinti ir neretą lietuvišką porą – žmona mylinti ir nuolanki, o vyras – smurtaujantis girtuoklis, besiteisinantis „ – Žinai, kodėl aš tave mušiau? Nes tu verkei!“. Galbūt šiuolaikinio žiūrovo tokie santykiai nebestebina ir nesukelia stiprių emocijų (pjesė pirmą kartą pastatyta 1909), o Marikos (vaid. Toma Vaškevičiūtė) pamąstymai apie santykius ir vyro paieškos verčia tik kvatotis, tačiau dauguma problemų, pavaizduotų spektaklyje, šiais laikais itin aktualios. Sukrečia scena, kurioje kareiviai, stovėdami prie savižudžio kūno, abejingai pasikalba „Tai kaip su tais mūsų atlyginimais?“.

Nors istorija liūdna, daugiausia energijos ir juoko įnešė Marius Repšys, šįkart įkūnijęs net tris vaidmenis – žiauraus policininko, sukčiaus Fičiūro ir  skaistykloje atgailaujančio žmogaus. Viename interviu aktorius nuogąstavo, kad Fičiūras nebūtų lyginamas su Vandalu iš „Išvarymo“. Nors spektaklio metu stengiausi atsiriboti nuo ankstesnio M. Repšio vaidmens, palyginimų visgi nepavyko išvengti. Taip pat šiame spektaklyje galima išvysti aktorius, daugumai pažįstamus iš televizijos ekrano – Algirdą Gradauską, Vaivą Mainelytę ir Saulių Balandį.

Patiko savita skaistyklos interpretacija, taip pat ir muzika, kurios norėjosi bent šiek tiek daugiau. Galbūt kai kurie juokeliai buvo ne visai vietoje ir laiku, tačiau spektaklis labai gyvenimiškas, ir kaip dažnai gyvenime būna – be happyend’o.

Vertinimas: Buvo gražu. Patiks visiems tragikomedijų mėgėjams, ir tiems, kurie nori tiesiog pasijuokti.

Žodžiai Eglės Krištopaitytės

Nuotrauka iš teatras.lt

Kas bendro tarp emigracijos, anarchijos ir Queen‘ų? Beveik nieko. Tačiau Oskaras Koršunovas sugebėjo šiuos tris, atrodo mažai ką bendro turinčius dalykus, sujungti į nuostabią, kupiną juoko, jausmų ir gilių apmąstymų sintezę, pavadinimu „Išvarymas“. Spektaklis pastatytas pagal tokio pat pavadinimo Mariaus Ivaškevičiaus knygą.

Ilgai dvejojau, ar eiti į šį spektaklį – atrodo, kad emigracijos tema jau pasakyta viskas, kas įmanoma. Tačiau jau po pirmųjų minučių nesigailėjau atėjusi. Scenoje pasirodžius dviem draugams, būsimiesiems emigrantams Vandalui ir Benui (vaid. M. Repšys ir A. Storpirštis), rimtai susimąsčiau, ar šie keiksmažodžiais besisvaidantys ir treningus dėvintys vaikinai tikrai aktoriai, o ne tipiniai Naujininkų bachūrai. Jaunieji aktoriai su didžiule energija ir užsidegimu (bei visiškai necenzūruota kalba) sukūrė kiekvienam mūsų pažįstamą atmosferą, o Ainis Storpirštis sužavėjo ne tik vaidyba, bet ir triukais, reikalaujančiais fizinės ištvermės.

Spektaklis mus nukelia į du laikmečius: Beno jaunystę, kuomet jis entuziastingas ir kupinas idėjų bei vilčių vyksta į Londoną; ir šias dienas, kai Benas (vaid. V. Anužis) žvelgia į praeitį, kartais savo veiksmais besidžiaugdamas, o kartais teisdamas. Ir nors visi stereotipiniai personažai kelia juoką, juose yra daug skaudžios tiesos, ir šiuos personažus galime atpažinti, jeigu ne savyje, tai draugų ar giminaičių rate. Ir tokia artima mūsų lietuviškam mentalitetui frazė, nuskambėjusi spektaklyje „o davai prisigeriam, taip nuoširdžiai!“

Prie puikios atmosferos kūrimo labai prisidėjo muzika – ją „Išvarymui“ kūrė ir pritaikė Saulius Prūsaitis („Happyendless“). Profesionalūs muzikantai gyvai atliko ne tik Sauliaus dainas, bet ir žymiausius roko klasikos kūrinius. „Queen‘ų“ motyvas suteikė ypatingą prieskonį ir buvo džiaugsmas melomanų ausims.

Spektaklis drąsus ir skaudus – apie tikras problemas, tikrus jausmus ir tikrą gyvenimą. Apie draugystę, meilę, viltis ir kerštą. Apie mus pačius. O. Koršunovas taikliai parodė žmogiškuosiuos nuopuolius, ir bandymą išlikti žmogumi net ir labiausiai komplikuotose gyvenimo situacijose – „mus galima sunaikinti, bet negalima parklupdyti“ – kaip sako Benas. Ir net jeigu po 4,5val iš teatro išeini skaudančiais nuo juoko skruostais, spektaklis įsiskverbia į mintis ir verčia mąstyti: kas aš esu? Ir kiek man svarbi mano tapatybė?

Vertinimas: 9/10. Vienintelis trūkumas – trukmė. Kad ir koks puikus būtų šis spektaklis, beveik penkias valandas išsėdėti teatre sudėtinga. Bet visgi, drąsiai traukiu į „must see“ sąrašą.

Žodžiai Eglės Krištopaitytės

Jei vartei Pravdos metų geriausius, tikrai pro akis nepraleidai linksmųjų bajeriukų.  Ir labiausiai (tikiuosi) įsiminti turėjo įspūdingasis Rihannos pasirodymas Saturday Night Live šou. Pirmoji mintis šovus galvon, kai išvydau TAI buvo kažkas tokio : “Aš tai jau mačiau. Ir labai seniai.” Kaip čia taip, kad keisti, nieko nesakantys vaizdiniai, šiandien vėl madingi? Ir kas iš viso yra seapunk?

Paplaukiojus Google vandenyno platybėse, randu įdomų apibūdinimą: muzikos ir vizualinio meno žanras, idėją “pasiskolinęs“ iš turtingųjų devyniasdešimtųjų. Tuo metu populiarusis green screen buvo paplitęs house, techno ir rap atlikėjų rate. Jų muzikiniuose klipuose dominuodavo minimalizmas bei švelnios spalvos, tačiau vėliau pagamintuose video, ypač pop aukso amžiaus laikais, galime išvysti jau akį dirginantį koloritą.

Atgal į vaikystę :

O štai šiandien seapunk  yra visiškai mados reikalas. Patys pačiausi šioje naujoje subkultūroje būtų Shan "Zombelle" Beaste ir Albert "Ultrademon" Redwine. Ši pora vien savo išvaizda atspindi seapunk idėją: blankios spalvos, devyniasdešimtųjų techno, susimaišęs su šiuolaikine elektronika bei taikos/meilės/vienybės/pagarbos filosofija.

Ši tendencija užgimė visai neseniai - prieš porą metų Brooklyn’e, kai seapunk krikštatėvis Kevin Heckart sugalvojo paviešinti savo kurtus darbus. Idėja iš pradžių buvo graži bei underground’inė, kol netikėtai dauguma nelabai žinomų muzikos atlikėjų, ypač elektronikos, savo muzikiniuose klipuose pradėjo naudoti seapunk tematiką -delfinus, ryškias spalvas, paplūdimio bei kosmoso vaizdus. Lyg ir nieko ypatinga, bet youtube mums siūlo patikrinti beveik tūkstantį video, susijusių su seapunk.

Patys seapunkeriai sako, jog seapunk - tai ar tu online ar offline. Visa veikla, savęs išreiškimas vyksta tokiuose socialiniuose tinklalapiuose kaip Tumblr ar Twitter, taigi akivaizdu, jog norint “pritapti” prie naujojo judėjimo pirmiausia reikia turėti dėmesį patraukiančią anketą.

Gėrėkitės bei pankuokit:

Žodžiai Simonos Grigalauskytės

Gyvenant blogerių laikais yra neišvengiama, kad ir tu tampi tuo followeriu ir kiekvieną dieną lauki savojo žynio posto. Aš - ne išimtis. Turiu keletą favoritų, be kurių savo dienų jau nebeįsivaizduoju. Viena jų - Geneva, DIY fashionista.

Tikriausiai ne kartą į akis šmėstelėjo koks postas su mįslingom raidėm - D.I.Y.O jokios aukštosios matematikos čia nėra, trys raidelės tai- Do It Yourself. Štai mūsų panelė Geneva ir rašo apie tai, ką galima pasigamint - pamokys, kaip gražiai pasodint gėles ar parodys, kaip susikurt mielą sieną su dar daugiau mielų nuotraukų. Ir siuvėjo pradžiamokslį rasi - jei kada norėjai būt superdupermegaextrasiautulingas fashionistas, tai Geneva tau padės pastatyt tam pamatus. 

Nuotraukėlių ji labai daug postina, tad jei tingisi skaityt, tai bent jau akis yra į ką paganyt. Mergina save vadina mados ir gyvenimo būdo blogere, bet savo neprofesionalia akim pastebėjau, kad dabar ji labiau linko į gyvenimo gerinimą - rašo apie netradicinių kalėdinių eglučių kūrimą ar papuošaliukus šventėms. Ir tai nėra blogai - visada pažiūrėjus jos postus, pažaliuoju iš pavydo - kaip jai kyla tokių minčių?!

Vartai į Genevos pasaulį

Kurkit, copy/pastinkit ir dalinkitės viskuo, ką turit, su pasauliu!

Žodžiai Simonos Grigalauskytės