Žmogus yra žinduolis, mintantis kitais organizmais. Neginčyjamai - žvėris. Dėl savo prigimties, jis intuityviai elgiasi, kaip likusi didžioji dauguma faunos atstovų. Formuojant žmogaus įvaizdį, reikia galvoti apie tai, kokie atributai formuoja žmogaus esminį pavidalą. Dėkojame evoliucijai ir mokslo pažangai, dėl kurių dabar žmogus turi daugiau atributų, negu galima pagalvoti. Tačiau šį kartą apie labai mažą, tačiau vieną iš pagrindinių esmių - dauginimosi principą.

Išbraukus mentalinius gebėjimus - žmogus lieka nuogas. Kitaip tariant - natūralioje aplinkoje. Tampa lengviau jį gretinti su kitais organizmais, pvz. pastatyti šalia povo ir mėginti lyginti. Panašumai: 4 galūnės, galva, maitinimosi įpročiai, medžioklės momentas, lyties diferencija, dauginimosi sumetimais... - jų daug. Skirtumai: fioziologinės savybės, povas turi uodegą, kuria vilioja pateles, žmogus turi protą, kuris atlieka povo uodegos funkciją. Tačiau būtent protas apsunkino ir prislėpė žmogaus prigimtį. Kitaip tariant, natūralių instinktų deformacija įvyko tada, kai susiformavo žmonių grupė, vadinama visuomene. Visuomenė, kurioje, nors ir paradoksalu, maskuojame savo nuogumą rūbais, tačiau tuos pačius rūbus naudojame kaip povo uodegą, tam pačiam nuogumui prisivilioti.

Būtent protas iš pradžių paslėpė nuogumą, bet ilgainiui atidenginėja tai, už savotiškas kainas. Dar vienas paradoksas - nuogumas (arba vadinkime tai seksu) savaime taip pat yra valiuta. Didžiulę sekso kainą galima padengti ta pačia sekso verte. Povo uodega - grožis, turintis paskirtį, jis nemokamas ir prigimtinis. Žmogaus pasaulyje grožis kainuoja ir analogai povo uodegai tampa vis brangesni. Tricepsai patys neužauga, grožio standartuose - šukuosenos pačios taip pat negula, o kur dar sunkelės ir batai... Protas taip pat kainuoja ir jo kaina, beje, tikriausiai yra pati didžiausia.

Viskas yra seksas. Intuityvus kasdieninis žaismas, flirtavimas, aistra. Gatvėje, namuose, darbe, mokykloje, prekyvietėse. Trošktama būti pastebėtu ir norimu, taip pat tuo agresyviai manipuliuojama. Nieko naujo. Šioje vietoje galime įsivesti seksualumo matavimo vienetus: rūbus, mašinas, šukuosenas, socialines privilegijas ir PINIGUS. Paskubėdamas, galiu tai įvardyti seksu, bet kol kas priartėsiu tik prie marketingo savokos.

Amy Bax “The most obvious reason sex appeal works in advertising is that it grabs attention”. Pastačius du nuogus kūnus, įmantriose pozose, šalia sulčiaspaudės, už per didelę kainą, galima susilaukti netikėto pasisekimo. Suveikia pirmo įspūdžio efektas ir žmogaus galvoje ima skrieti idėjos. Tarkime: kuo daugiau matavimo vienetų (pinigų) - tuo seksualiau galėsiu jaustis. Nejučia, žiūrėk, jau stoviu eilėje prie kasos ir įsivaizduoju kokiu kampu keisis mano pasaulis, turint šią nuostabią sulčiaspaudę. Dar blogiau - rūbų marketingas, kur viskas turi šimtaprocentinį ryšį su savęs pateikimu = seksualumu. Šiek tiek pavyzdžių (seksualizmas reklamoje):

Calvin Klein: “Want to know what gets between me and my Calvin‘s? Nothing.”

Ir jo pačio nuomonė: “Jeans are about sex.”

Ir jei šiuolaikinė visuomenė yra paremta pinigais ir jų kiekiu, o marketingas yra plačiai susijęs su seksualizmu, vadinasi (konsiumerizmo/kapitalizmo) visuomenė yra paremta seksu ir jo kiekiais. Tokį principą nustatė žmogus, bandydamas kurti moralinius pamatus. Ir atsitiko ne vien tai. Susikūrė kūno kultas, žmonės skirstomi į grupes: seksualu/neseksualu, madinga/nemadinga. Labai elementaru.Wiki rašo apie socialinį tyrimą: “Women develop an expected physical appearence for themselves, based on observations on others”. Galų gale, mes patys spaudžiame save į savo sukurtus rėmus, bet pasamoniškai pripažįstame jų neracionalumą.

Kai individas suvokia, kad kažkas jį stebi ar pastebi, jis yra labiau linkęs (dar labiau) tobulinti savo išvaizdą. Iš čia turime formulę, tobulinti savo išvaizdą tam, kad iš viso būtume pastebėti. Bėda, kad gyvenimas adekvačioje vartojančioje visuomenėje, suformavo modelį, dėl kurio atmetame būtinybės normatyvus ir parandame saiką. Kuo daugiau sekso savo išvaizda vienas individas gali laimėti, aritmetine progresija individas siekia dar daugiau kokybiško sekso. Fiziškai pranašesnės patelės renkasi pranašesnius patinus, spalvingiausią ir išraiškingiausią uodegą turintis patinas turi daugiausiai šansų ir t.t.

Fizinis patrauklumas nėra visa esmė - pajėgumas arba progresyvumas, taip pat turi tiek pat, dažnai net daugiau svorio, negu išvaizda. Stiprus patinas gali nugalėti silpną, kurio uodega nors ir buvo dailesnė. Socialinėse virtuvėse galioja skirtingos taisyklės - kai kur fizinė galia išreiškia ir didžiausią seksualumo skalę. Progresyvumas: retoriškai apeliuoju - kodėl žinomi žmonės, garsūs šou veikėjai, muzikantai, dailininkai, kino žmonės, rašytojai, sportininkai yra seksualesni už įprastus gatvės praeivius? Po spindesiu yra dvipusės rodyklės: garsūs žmonės yra seksualesni dėl a) pinigų; b) šlovinančios komunikacijos; c) charizmatiškumo?; d) autoritetingumo sampratos; ... už kurią gaunama adekvati šlovė iš visuomenės. Lyderė patelė dažniau renkasi lyderį patiną, negu atstumtąjį.

Kodėl? Dėl galimybės rinktis ir konkurencingumo. Tai yra ir priežastis ir rezultatas. Todėl supaprastintoje visuomenėje, kurioje tėra du vienetai: vyras ir moteris/patinas ir patelė, esmę (arba finalą = seksą) sudaro nebe išvaizdą formuojantys atributai, o laikas. Nebėra pasirinkimo - nebėra ir galvos skausmo. Du individai yra išlaisvinti nuo stresinę aplinką kuriančios konkurencijos ir kovojimo aplinkybės. Visi žinome tą frazę: “...jeigu būtum paskutinis žmogus žemėje. O ką, jeigu iš tikrųjų?

Viskas grįsta elementariu dauginimosi būtinumu, kuris yra užkoduodas genetiškai, tačiau svarstant apie pasirinkimus, tebūnie tai patarimas:

vyrai yra linkę gražias ir išraiškingas moteris vadinti ir protingomis, nes taip lengviau pagrįsti pasirinkimą, kitaip - įtikinti kitą patiną, kad jo patelė yra verta dėmesio = verta jo. Būtent grožis ir sekas, kaip intuityvus bendravimo finalas, yra esminis trukdis kritiniam mąstymui. Daili mergina ar išvaizdus vaikinas gatvėje, susimirksėjimas ir lengva šypsena galiausiai nuveda tik iki sekso. Vėliau seksas nuveda iki dar daugiau sekso (susilaukiama palikuonių, kurie mąsto taip pat). Seksas = seksas. Viskas yra seksas. Kiek šiandien žmonių gyvena pasaulyje? Ir kiek kartų šiandien pagalvojai apie seksą?

Žodžiai ir iliustracijos: Lukas Local.

Parašyti straipsnį apie mados situaciją Lietuvoje planavau ilgą laiką: vis regzdavau idėjas ir argumentus savo galvoje, bet taip vis ir nedrįsdavau jas užrašyti. Lyg ir trūksta kompetencijos, patirties. Kita vertus, jei apie tai nebus šnekama, tai niekas niekada ir nepasikeis.

Mados industrijoje, o tiksliau mados žurnalistikoje, egzistuoju dar labai trumpai – šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Tačiau per tą laikotarpį parašiau daugybę straipsnių apie madą, bendradarbiavau su L’Officiel Mada, aplankiau Europos miestų mados savaites, susipažinau su žymiais gatvės stiliaus tinklaraštininkais - Yvanu Rodicu (Facehunter) ar Jenny Soderman (buvusi Copenhagen street style fotografė), taip pat teko bendrauti su įvairiais mados specialistais iš viso pasaulio, o visai neseniai tapau FMag redaktore. Kitaip tariant, mada man nėra spalvota žurnalų iliuzija - o ranka pasiekiama realybė.

Lietuviškųjų mados žurnalų karalius – L’Officiel Mada

Kadangi pati atstovauju lietuviškąją mados žurnalistikos barikados pusę, pirmiausiai norėčiau aptarti ir įdėmiau pažvelgti į mados žurnalistikos situaciją Lietuvoje. Taigi, pradėsiu nuo lietuviškųjų mados žurnalų favorito ir lyderioL’Officiel Mada. L’Officiel – tai visame pasaulyje pripažintas, prancūziškas šaknis turintis mados žurnalas, kuris leidžiamas ne tik Prancūzijoje, bet ir Belgijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Graikijoje, Indijoje, Latvijoje, Maroke, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Rusijoje, Nyderlanduose, Serbijoje, Singapūre, Ukrainoje, o nuo 2010 metų žurnalas džiugina ir Lietuvos mados gerbėjus. Žurnalas Express Mada sudarė sutartį su Prancūzija, ir žodelį Express pakeitęį L’Officiel pristatė lietuviškąjį L’Officiel Mada.

Pirmasis žurnalo numeris buvo išties įspūdingas ir daug žadantis: visų pirma, puikus viršelis, kurį fotografavo bene žymiausias lietuvių mados fotografas Tomas Kauneckas, o viršelio modeliai buvo papuošti mados guru Juozo Statkevičiaus kūriniais. Atsivertus žurnalą ne vienas nustebo išvydę profesionalią ir charizmatišką fotosesiją, kurios tema tapo Prancūzija Lietuvoje,  taip pat džiugino įžvalgūs ir žaismingai parašyti žurnalistės Allos Gofman straipsniai, išsamios mados tendencijų apžvalgos ir daugybė spalvotų fotografijų su nuodėmės vertais drabužėliais, bateliais, rankinėmis ir visokiomis kitomis grožybėmis. Tačiau, kaip liaudies išmintis sako, dažnai pirmas įspūdis būna klaidingas. Kaip bebūtų gaila, iš pradžių ryškiai suspindėjusi žvaigždė palaipsniui pradėjo gesti ir nepraėjus nė dvejiems metams, leidinys, švelniai tariant, tapo nuspėjamas.

Kiekvienas numeris, rodos, pateikdavo savo turiniu itin panašius straipsnius, o mados žurnalistų specifika  tapo visai nejuntama – įspūdis toks, kad visi straipsniai būtų parašyti vieno žmogaus. Na, išskirti galima būtų tik Allą Gofman, kurios straipsniai išlieka tokie pat įdomūs, subtilūs ir mane žavintys iki šiol. Žinoma, negalima sakyti, jog visi kiti straipsniai buvo nieko verti; pasitaikė išties gerų perliukų, tačiau kalbant apskritai, situacija, kaip bebūtų gaila – nuobodoka. Kaip Andrius Mamontovas sakytų: tos pačios naujienos, tik keičias vardai!

Žurnalui žūt būt trūksta charizmos, specifikos, identiteto, galų gale – mados! Juk geriausiais mados žurnalais įvardiname tuos, kurie nuolatos stebina skaitytojus netikėtais fotosesijų sprendimais, įdomiais ir aktualiais šių dienų straipsniais, kurie šokiruoja ir verčia aikčioti iš pasigėrėjimo. Puikiai suprantu, kad šis pirmuosius savo gyvavimo metus einantis žurnalas yra ribojamas daugelio aplinkybių, tačiau nori ar nenori tenka pripažinti, kad žurnalo kūrėjams reikėtų pasistiebti ir pasidomėti mados leidinių tendencijomis. Juk nesinorėtų, kad vienintelis lietuviškas mados žurnalas taptų nemadingas ar senamadiškas. O kokybiškas ir įdomus leidinys kaip žinia prasideda nuo redaktoriaus kabineto… Belieka palinkėti, kad žurnalas taptų lygiaverčiu žaidėju pasauliniame mados kontekste. O gal L’Officiel Mada žurnalui naudinga būtų sveika konkurencija?

Mada užkariavo internetą?

Šiek tiek pavėluotai, tačiau geriau vėliau nei niekada, į Lietuvą atkeliavo ir jau bene įsitvirtino internetiniai mados žurnalai bei tinklaraščiai. Nors lyginant su kitomis Europos valstybėmis pas mus jų - mažuma, tačiau jų yra. Patys žymiausi - tai internetiniai mados žurnalai Infashion ir SwO magazine (tiekInfashion, tiek ir SwO magazine turi ir spausdintines versijas) bei tinklaraščiaiSpintos guru ir Stilinga musė.

Kalbant apie lietuviškąją madą internete neįmanoma nepaminėti žymiausios tinklaraštininkės Deimantės Bulbenkaitės. Deimantė jau nuo 2007-ųjų metų sėkmingai kuria tinklaraščio “Spintos guru” turinį, pasižymi stabilia savo pozicija ir gan tvirta nuomone, o kolekcijų apžvalgas ji aprašo geriau už kai kuriuos mados žurnalistikos profesionalus. Gal tik reikėtų rečiau žvilgčioti į žymiuosius mados portalus ir labiau paisyti savo asmeninės nuomonės. Tačiau kaip bebūtų, keliame vėliavas ir džiaugiamės, kad turime išties puikią tinklaraštininkę ir mados apžvalgininkę.

Rolandas Lušinskis, Kristė Stankevičiūtė, Gintarė Griškevičiūtė-Bilevičienė – tai taip pat internetinės mados stovyklą atstovaujantys tinklaraštininkai, demonstruojantys savo apsirengimo stilių fotografijų dienoraščiuose. Nors neretai tokie stileivos yra kaltinami savimeile, garbės troškimu ir jiems yra prikabinamos “tuštybių mugės” atstovų etiketės, tačiau būtent jų Lietuvoje mums itin reikėjo. Klausiate kokia to priežastis? Tam, kad pagaliau pakeistume lietuviškąjį stiliaus identitetą, kuris yra ne kas kitas, o pigaus kičo, etikečių vaikymosi ir konservatyvumo mišinys. Anot Linos Bilinskienės, Lietuvai žūt būt reikia "mados Oliverio", kuris pademonstruotų gerą apsirengimo toną. Kol tokio sulauksime, šią dieną galime pasikliauti jaunais ir idėjų kupinais tinklaraštininkais. Beje, svarbu paminėti, kad neseniai Lietuvos mados ringe startavo visame pasulyje pripažinimo sulaukusi internetinė mados knyga lookbook.com. Nuo šiol lietuviškieji mados pamišėliai galės mėgautis ir lietuviškaja lookbook.com versija (madosknyga.lt).

Lietuviškasis mados elitas, kurio tiesiog nėra

Kadangi jau prakalbome apie gerą stiliaus toną ir jo etalonus, pats laikas pažvelgti į tai, kas Lietuvoje esti gero stiliaus diktatoriais. Paprastai pasaulyje mados etalonais ir sektinais stiliaus pavyzdžiais tampa pramogų pasaulio atstovai (dainininkai, aktoriai, karališkųjų šeimų atstovai, televizijos žvaigždės ar menininkai), o dažniausiai tai būna žmonės, priklausantys vadinamajam mados elitui. Būtent šios personos demonstruoja naujausias mados tendencijas, jos tampa visame pasaulyje sektinais mados ir stiliaus pavyzdžiais.

Dabar pažvelkime į Lietuvą. Absurdiška, tačiau būtent Lietuvos žvaigždėspasižymi prasčiausiu skoniu, o daugelis žymių moterų labiau primena kičines “lauko parduotuvių” pardavėjas nei stiliaus ikonas (ne visos, tačiau daugelis jų). Blogiausia, kad šie televizijos ekrane šmėžuojantys veidai daugeliui mūsų šalies žmonių vis dar išlieka autoritetais. Kaip gerus ir sektinus pavyzdžius norėčiau išskirti Jurgį ir Ericą (Ačiū jų stiliumi besirūpinančiam dizaineriui Robertui Kalinkinui), kurie savo naujajame projekte “The Ball and Chain” propoguoja retro estetiką. Taigi, ar dabar suprantate mados tinklaraštininkų svarbą mūsų šalyje?

Mados elitas – tai dizaineriai, stilistai, mados fotografai, žurnalistai ir apžvalgininkai. Nuo šiol dar ir tinklaraštininkai. Deja, tokio elito Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Būtų, jei jie nebūtų (kas būtų, jeigu būtų?) sumalti toje pačioje mėsmalėje su jau minėtasiais pramogų pasaulio atstovais, politikais, verslininkais ar šiaip vakarėlių liūtais ir pateikti televizijos žiūrėtojams kaip skanūs, jau beveik sukramtyti, kotletėliai. Pas mus jie visi eina į tas pačias laidas, diskutuoja tomis pačiomis temomis, visi viską žino, visi moka pakalbėti. Universalūs, žodžiu. O kur tas įtakingas žmonių ratelis, kuris išmanytų madą? Būtų kviečiamas apie ją diskutuoti, pasakoti, atskleisti jos paslaptis? Nėra tokio. O gal tokio nė nereikia? Vienintelis Juozas Statkevičius tampa rimtu mados temų pašnekovu. Bet juk kiek pasakosi tą patį per tą patį…

Žinote, dalyvaujant mados savaičių metu vykstančiuose renginiuose susitinki daug pažįstamų veidų, kuriuos ne kartą buvai matęs mados leidiniuose, tinklaraščiuose, internetiniuose ar kitaip vadinamuose online mados leidiniuose, dokumentiniuose filmuose. Jų nepamatysi pokalbių šou diskutuojančių apie pakilusias pieno kainas ar nukritusius stogo šiferius… Yra pas mus Lietuvoje kuriančių madą, rašančių apie madą, besidominčių mada ir mylinčių madą, tačiau apie juos žino labai mažai žmonių ir jie yra priversti tenkintis užkulisiais. Juk ant pjedestalo visuomet iškeliami tie patys, jau pabodę veidai. Ne paslaptis, jog bandos jausmas mums nesvetimas. Kita vertus, mūsų šalyje mados žmonėms nelabai yra kur pasireikšti: pinigų nepakankamai, kad kurtume aukštosios mados šedevrus, mados leidinių yra vos keli, televizijos laidų apie madą irgi beveik neturime, sienų, ant kurių kabintume mados fotografijas irgi kažkaip pritrūksta, diskusijų mados temomis girdimi tik vos vos skambantys aidai… 

Laukite tęsinio.

Žodžiai: Agnė Skripkinaitė

XXI amžiaus skaitmeninis urbanizmas yra rubrika apie nuobodulį, virtualumą, vizulinę kultūrą, geto aristokratiją, žmones kaip brendus, konsiumerizmą ir skaitmeninio pasaulio skverbimąsi į fizinę realybę ir miesto kultūrą.

#Celebrity Desktop Wallpapers

Desktop’o papuošimai iš apkvaitusių nuo selebričių spindesio senosios televizinės MTV kartos paauglių, į trečią/ketvirtą gyvenimo dešimtį įžengusių egzistencinio nuobodulio varomų Web 1.0 visuomenės nepritapėlių-gykų, dievaičio fanklube pripažinimo beieškančių ir iš visų kitų ankstyvojo interneto vartotojų, selebričių tema betreniruojančių nukrekinto Photoshop’o CS1 raumenį.

Selebritis tai narkotikas.

Žodžiai/Vaizdai: Gediminas Žygus

Amžiaus duobė, mano Miglė Anušauskaitė, mūsų savaitinių komiksų dailininkė. Duobė, nes žmonės taip priprato prie patogumų, kad nebegali be jų gyventi. Aišku tai paradoksas ir visiška cliché, tačiau svorio turi. Ką tu imtum į negyvenamą salą?

Komiksas, dar kartą apie heiterius. Tik dabar apie tuos, kurie randa (arba bent jau stengiasi rasti) pagrindą. Kritikai - mūsų objektas, o čia - dar vienas grafinis išaiškinimas, apie tai, kas ant kieno darbų tulžį pila.

Autorė: Miglė Anušauskaitė.

Seneliai, gyvendami DĖŽĖSE, visai SIELŲ nebeturi. Manome mes.

Režisierius Romas Zabarauskas, kurį nominavome, kaip vieną geriausių kino naujokų praeitais metais, nusprendė pasidalinti su visais savo vienu iš labiausiai pripažintu darbu "Porno Melodrama". Sakoma, kad bent pusė Lietuvos apie šį filmą turi savo nuomonę, tačiau vos vienas iš keliasdešimt tėra jį matęs.

Faktai:

1. Filmuojant Jono ir Mato meilės sceną, aktorius Marius Repšys atšventė vestuvių su žmona metines.

2. Nors „Porno melodramą" sukritikavo dauguma Lietuvos kino kritikų, Kultūros Ministerija ir Kultūros Rėmimo Fondas įvertino filmą ir parėmė jo platinimą. Ačiū!

3. „Lietuvių kino akademijos" steigėja Gražina Arlickaitė „Sidabrinėse gervėse" paminėjo „Porno melodramą" kaip vieną iš kelių lietuviškų darbų, sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Filmas nebuvo nominuotas nei vienoje „Gervių" kategorijoje.

4. „Porno melodramą" teigiamai įvertino Holivudo režisieriai Gus Van Sant ir John Cameron Mitchell, palaikantys naują Romo Zabarausko filmą „We Will Riot".

5. Kas antras žmogus Lietuvoje turi nuomonę apie „Porno melodramą". Kas dvidešimtas šį filmą matė.

Kritikai apie filmą prikalbėjo įvairiausių dalykų, dažniau neigiamų, tačiau reakcija - labiau negu akivaizdi. Pasiklausėme paties Romo Zabarausko, ką visa tai reiškia.

Romai, kodėl leidai visiems pamatyti filmą per internetus?

Iš tiesų jau buvom pradėję planuoti VOD sistemą, kur galima būtų pasižiūrėti filmą užmokėjus nedidelę sumą SMS. Bet paskui pagalvojau, kad vis tiek Lietuvoje iš to neužsidirbsime. Norėjau, kad filmą galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių. "Porno Melodrama" Lietuvoje tapo tokiu, tarsi kultūriniu reiškiniu, ir norėjosi logiškai jį vainikuoti - pasidalinti su visais.

Tiek daug žmonių youtubėj spaudžia dislike, tiek daug negatyvumo, piktų kalbų. Nesijauti blogai? Ar čia homofobai nykšt-žemyn daro?

Jaučiuosi blogai, kai esu įžeidinėjamas arba kai mano aktoriai yra įžeidinėjami, kai grasinama. Tai yra psichologinis smurtas. O kritiką galiu priimti, bet dažnai žiūrovai ne visai supranta mano intencijas.

O turi ką pasakyti tiems, kurie visgi nesuprato tavųjų intensijų? Yra kokių trumpų ir universalių pa(si)aiškinimų?

1. Tiems, kurie sako, kad mano filmas per mažai "gėjiškas", kad reklamuočiau jį, kaip gėjų filmą: na, gėjų kinas yra Douglas Sirk, Fassbinder, Almodovar, Jarman, Haynes, Van Sant ir t.t., o nebūtinai holivudinės coming out istorijos.

2. Tiems, kurie mano, kad mano filmas yra paviršutiniškas, siūlau paskaityti Judith Butler, Artūrą Tereškiną, Raewyn Connell, Guy Debord, Thomas Elsaesser, Michael Warner, Susan Sontag.

3. Tiems, kurie mano, kad menas turi būti apolitiškas, siūlau pagalvoti kokiomis politinėmis ir sociokultūrinėmis aplinkybėmis jie įsivaizduoja savo "apolitišką" meną, ir koks jo santykis su neoliberalizmu.

O mano filmas, šiaip, yra apie meilės pinklių pavojus.

••

Filmas interneto kino teatruose, jums patogiu metu, bus rodomas iki Kovo 26 d. Romas Zabarauskas, sakė, laukiantis komentarų visur. Ir čia, ir ten. 

Šios savaitės komiksas - aktualija / interpretacija. Nei aktualumo, nei interpretacijos laisvės neatiminėsim.

Komiso autorė Miglė, buvo TEN ir nupiešė tai, ką atsiminė.

(kapitonas akivaizdusis)

Samprotavome, ką Miglė, mūsų komiksų paišytoja, turėjo omenyje, rodydama mums šį piešinį. Akivaizdu, kad tai kova. Malevičiaus begalinės duobės ir opmeno, (tiesa, vėl labai išpopuliarėjusiame) geometrinių formų pasaulis - dezinfekuotas ir abstraktus menas, visata, interpretatyvumas prieš Ed Hardy - tatuiruočių meistrą, kuris, iš principo į vaizduojamąjį meną atnešė kaukoles ir džiaugsmą+groteską viename. Daug detalių, spalvų, tiesmukas akivaizdumas ir viskas, ko bijo tėvai: seksas, svaigalai. Šitai nukeliavo net iki drabužių linijos, kurią ypač pamėgo Japonai.

Koks turi būti menas?

Miglės komiksas. Mes neturim žodžių.