Sugrįžta tai, prie ko buvome pripratę – „Kino pavasario“ dienoraštis. Taisyklės paprastos – žiūriu visus filmus, kurie atrodo verti dėmesio, rašau nedaugžodžiaudama, vertinu trejopai: „būtinai eiti“,„nebūtinai eiti“, „neiti“.

Kambarys Nr. 237 (Room 237)
2012 / JAV / rež. Rodney Ascher

Skirtingas filmo „Švytėjimas“ interpretacijas pasakoja žmonės, niekada neišlendantys į kadrą. Apšviestųjų fantazija – beribė. Iš už užuolaidos teka genocido ir nužudytų indėnų kraujas, o besikeičiantys kilimų raštai išduoda už ekrano kalbančius maniakus, kurie metų metus šifravo „Švytėjimą“. Kai kuriuos šis filmas privertė susitapatinti su Jacko Nicholsono personažu, persikelti į užmiestį su žmona ir mažu vaiku bei pradėti rašyti. Brandaus amžiaus „Videokauko“ žiūrovams „Kambarys“ sugrąžins malonius vaikystės pagaugus, o gal net pastūmės sukurti savo interpretacijos versiją.

Nuosprendis: nebūtinai eiti

Mokytojas (The Master)

2012 / JAV / rež. Paul Thomas Anderson

Kai susiduria gabiausias savo kartos Amerikos režisierius ir net du aktorystės sunkiasvoriai, rezultatas, laimei, gali būti tik vienas - nenuspėjamas. Viena vertus, "Mokytojas" tęsia Andersono "Bus kraujo" paliestą didesnės nei gyvenimas asmenybės temą, kita vertus, jo kitas pagrindinis herojus neturio jokio neprilygstamo talento (Dirko Digglerio penio), charizmos (Daniel Plainview įkalbinėjimų), ar siekio (Barry Egano plano pasinaudoti jogurtų gamintojo klaida). Freddie Quellas (gyvsidabriškas Joaquin Phoenix) yra vidutiniško proto ir moralės pilkuolis - tobula tešla sektos vizionieriui išnaudoti savo siekiams. Tas pasiklydėlio pasimetimas ir jo naivumas tampa cementu tikėjimo plytoms ir jų klojimą PTA fiksuoja savitai, dėmesį sąmoningai skirdamas niuansams, ne visumai. Tai pavirsta dar didesne tema - žmogaus sukūrimo. Ar jis įmanomas, ar galima įkinkyti asmenybę, ar įtaiga yra patikimas kuras? Galingi klausimai, atsakymai į kuriuos šmėstelį ir prieš, ir gerokai po titrų. Vienas tikrai nepraleistinų KP filmų.

Nuosprendis: būtinai eiti

Tomas Ramanauskas

Sugar man (Searching for Sugar Man)

2012 / Švedija, Jungtinė Karalystė / rež. Malik Bendjelloul

Aštuntasis dešimtmetis. Meksikiečio ir indėnės šaknų turintis Sixto Diaz Rodriguez, nesulaukęs pripažinimo JAV gal ir dėl savo pavardės, nugikluoja Keiptauną kažkada įrašytom dainom. Šilkinių eilių apie kokaino laivus ir estą archangelą autorius toliau dirba statybose, nenusiimdamas nuo saulės akinių ir nežinodamas, kad viename žemyne jis yra populiaresnis net už Rolling Stones.

“Oskaras”, dažnai nereiškiantis kokybės, šiuo atveju už geriausią dokumentiką, yra tikras. O šiltabalsio muzikanto dainos jau dainuojamos ne tik Pietų Afrikoje.

Neįtikėtina kantraus žmogaus istorija tegu būna ir žiūroviškiausias šio "Kino pavasario" filmas.

Nuosprendis: būtinai eiti

Minčių traukiniai (Trains of Thoughts)

2012 / Austrija/ rež. Timo Novotny

Išgirdusi Niujorko metro pažįstamą moters balsą, kuris man, ten kažkada gyvenusiai, maloniai kartodavo "Brooklyn Bound", krestelėjau ant oranžinės plastmasinės sėdynės ir važiavau namo. Ten, kaip visada sėdėjo daug žmonių, kurie skaitė, ir jei nebūtų važiaviavę, tai ir nebūtų skaitę.

Jei Japonijoje perki automobilį, privalai įrodyti, kad turi vietą jo laikymui, nes tai kainuoja brangiau nei pati mašina. Dėl to Tokijo metro yra stūmikai. Tai žmonės su raiščiais ant rankų, sustumiantys kuo daugiau japonų į vagonus. Populiariausia šokių po ratais linija - Jamanote. Ir jei tik vienišas japonas nusprendžia žudytis, Tokijas jį stumteli.

Niujorkas, Los Andželas, Tokijas, Honkongas ir Maskva. Šviesos ir tamsos tuneliai su "Sofa Surfers" garso takeliu. 84 minučių audiovizualinis klipas skirtas tiems, kurie į metro nusileidžia pažiūrėti, su kuo susidėjo.

Nuosprendis: nebūtinai eiti

Po tamsos - šviesa (Post Tenebras Lux / After Darkness, Light)

2012 / Meksika, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija / rež. Carlos Reygadas

Ir be Majų kalendoriaus aišku, kad šita „Šviesa“ nepelnys žiūrovų simpatijų prizo. Mėgstantiems filmus, kuriuose veiksmas vyksta pagal pakankamai aiškią suvokimo schemą, svečiuose pas Reygadasą nėra ką veikti.

Tačiau jautresnius kino stebėtojus geriausias Europos režisierius šiais metais (jei tikėsime Kanų žiuri) atveda į tokią vietą, kurioje jie dar nėra buvę. Nors priemonės atrodo formalios – specialus kameros filtras, išfokusuojantis vaizdą įforminantį rėmą; nežinia kodėl po namus vaikštinėjantis neoninės šviesos demonas; vienakrypčio siužeto nebuvimas; dokumentine maniera pateikti dialogai; itin tikslūs aplinkos garsai – efektas neįtikėtinas. Atrodo, kad Reygadas apie baimes, grėsmes, pyktį, meilę, aistrą ir kitas patirtis išmano daugiau nei kas nors kitas.

Stebėjimą kino salėje jis išaugina iki buvimo tam tikru būdu. Būten todėl tai besąlygiškai įdomiausias festivalio filmas.

Nuosprendis: būtinai eiti

Istorinis miestas (Centro Historico / Historic Center)

 2012 / Portugalija / rež. Aki Kaurismaki, Pedro Costa, Víctor Erice, Manoel de Oliveira

Iškrapščiusi, kad Aki Kaurismaki yra vienas iš keturių filmo "Istorinis miestas" kūrėjų, iš didelio ilgesio suomiui nusprendžiu į jį nueiti. Guimaraešo miestas šiaurės Portugalijoje, apie kurį sukurti keturi trumpi filmukai, sulaukė basko ir dviejų portugalų režisierių dėmesio. Ir, Aki, aišku. Tikiuosi, kad jis bus pirmas ir aš dar spėsiu nueiti į kitą filmą.

Paleidžiama juosta. Nepaleidžiami titrai. Žiūrovai laukia. Berniukas bėgioja su racija. Juokiasi, kad filmas paleistas nuo vidurio. Paleidžiamas vėl. Vėl nuo vidurio. Pranešama, kad čia ne vidurys, o pradžia.

Žiūrime. Iškenčiu tekstilės darbuotojų suvaidinimus apie darbą gamykloje, revoliucijos kliedesius ir turistus šalia užkariautojo statulos.

Filmas baigėsi.

Aki Kaurismaki taip ir nepasirodė.

Nuosprendis: nežinia, ar eiti. Lūžinėjančios juostos pasiglemžė mylimą suomį. Tiesa, prieš tai teko bėgti iš sulūžusio Bertollucci. Bet dėl to per daug nenusiminiau.

Snieguolė (Blancanieves / Snow White)

2012 / Ispanija, Prancūzija / rež. Pablo Berger

"Artisto" pusseserė "Snieguolė" seka brolių Grimų pasaką apie piktą pamotę. Flamenko gitaros garsais buliai lekiojantys koridoje, vėduoklės nespalvotame nebyliame filme - ir aklam būtų aišku, kad čia Ispanija. Prašiepti dantys, kandantys obuolį, meilė, kerštas ir amnezija - saldžiai, graudžiai, žodžiu taip, kaip reikia, pasekta pasaka. Broliams Grimams turbūt patiktų.

Nuosprendis: nebūtinai eiti 

L

2012 / Graikija / rež. Babis Makridis

Graikiją ištiko ne tik finansinė krizė. Visi bent piršto galiuku prisidėję prie „Iltinio danties“ bando jį atrajoti ir kasmet klimpsta vis giliau. Tačiau jeigu graikų kino atgimimą ženklinusioje juostoje bejausmė vaidyba atrodė siužetiškai pateisinama ir idėjiškai įtikinama, tai ketvirtajame tokio paties stiliaus filme (dar buvo „Attenbergas“ ir „Alpės“) robotų intonacijos padvelkia silpnaprotyste ir kūrybiniu neįgalumu. Gyvenimas mašinoje, kurios durys atsidaro tik tada, kai reikia pravėdinti vairuotojo batus; medaus pristatymas seniui, miegančiam ant kelio – tokios istorijos režisieriui pasirodė vertos filmo, kurį papildo gyvenimo tiesas išburbuliuojantys rokeriai. Ilgų kadrų seka naudinga nebent pasimokyti graikų kalbos, nes tos pačios frazės čia kartojamos nuolat.

Nuosprendis: neiti

Raganosių sezonas (Fasle Kargadan / Rhino Season)

2013 / Irako Kurdistanas, Turkija / rež. Bahman Ghobadi

Filmo aprašymas suintriguoja apie neteisėtai per Irano revoliuciją įkalintą kurdų poetą, kuris tampa asmeninio keršto auka. Kai žmona (Monica Bellucci specialiai iš vargo nužilusiais plaukais) paleidžiama iš kalėjimo, jai pranešama, kad vyras jau miręs. Vienas kito ieškodami tamsiuose kadruose (įspūdinga kinematografija) jie važinėjasi per raganosių pilnus laukus, o balsas už kadro mums lėtai skaito poeziją. Lyrinių krypinėjimų kelionėje ir arklys liūdnai įkiša savo galvą į automobilį, ir šis krenta ir plaukia vandeny, ir neapleidžia klausimas, kodėl šį filmą pirmuose titruose pristato Martinas Scorsese.

Nuosprendis: galbūt (n)eiti

Jiro sapnai apie suši (Jiro Dreams of Sushi)

2010 / JAV / rež. David Gelb

Dokumentinis skanėstas sušių valgytojus pasodina prie paprasto interjero restorano baro, kuriame yra dešimt vietų. Į jus įdėmiai žiūri 85 metų japonas Jiro. Restorano savininkui svarbu matyti, kaip valgo jo suši. Čia Jiro praleido visą savo gyvenimą, nes nemėgsta atostogų. Mokydamasis iš savęs ir mokydamas kitus, Jiro turi tris „Michelin“ žvaigždes.

Istorijos apie tuno rūšis, turgų ir geriausius žuvies pardavėjus, aštuonkojo masažą, restorano darbuotojo ašaras ir savininko rimtį.

Japoniškas darbštumas ir tikslumas, siekis „geresnio, nes geriausio nėra“, surašytas klasikinės muzikos taktuose, verčia iš kino salės kuo greičiau bėgti valgyti žalios žuvies.

Nuosprendis: Būtinai eiti

El Bulli - išradingiausi eksperimentai virtuvėje (El Bulli - Cooking in Progress)

2011 / Vokietija / rež. Gereonas Wetzelis

Stebiu garsiausio pasaulio restorano šefo Ferrano Adrià mėginimus kurti ir jaučiuosi nykių fizikų laboratorijoje apžiūrinėjanti bekvapias menzūrėles ir pipetes. Idėjos gimsta iš klaidų – netyčia įmestas ledas į padažą ar supainiotas gazuotas mineralinis vanduo su aliejumi čirkšteli vienintelėmis ir labai skūpiomis filmo emocijomis. Atrodo, kad kurdamas „El Buli“ šefas nejaučia nieko – tik žvairuoja į kamerą, skaito apie save spaudą ir fotografuoja lėkštėje iškilusias skirtingų spalvų azoto putas. Deja, nė vienas patenkintas restorano klientas filme taip ir nepasirodo. Todėl seilės nesikaupia, o man tenka valgyti iš gausiai rodomų kompiuterių atspausdintas sudėtingas schemas, kuriomis paspringstu.

Nuosprendis: neiti

Meilė midijoms (Mussels in Love)

2012 / Belgija, Nyderlandai / rež. Willemiek Kluijfhout

Meilė midijoms paremta tikromis istorijomis, kurios kvepia sūriu jūros vandeniu ir primena man, kad pirmas skaniausias midijas valgiau būtent Belgijoje. Vyrai išplaukę į jūrą gali valandas ginčytis, koks geriausias juodakriauklių paruošimo receptas. Dėl salierų ir svogūnų klausimas nekyla. Tačiau ar dėti pomidorų, rozmarinų ar čiobrelių – čia jau problema. Midijos turi barzdas ir joms peša plaukus, be to, supakuoti jas reikia atsargiai – kad nepatirtų streso. „National Geographic“ stiliumi nufilmuotos belgiškos aistros apie midijų dauginimąsi atskleidžia ir daugiau faktų. Veterinarai ir ginekologai naudoja midijų klijus savo darbe; o, jei turi savo restoraną ir nuolat gaminti, į gyvenimo pabaigą paskausta rankas nuo midijų sklidinos keptuvės kratymo. Mielai juodos darbininkų panagės praneša, kad Belgijoje per metus suvalgoma 30 tūkstančių tonų geldelių. Gal dėl to filmo režisierius ir išveda daug paralelių tarp midijų ir žmonių.

Nuosprendis: Nebūtinai eiti

Rūke (В тумане / In the Fog)

2012 / Vokietija, Rusija, Nyderlandai, Baltarusija, Latvija / rež. Sergei Loznitsa

Tik keli režisieriai yra patekę į Kanų kino festivalio konkursinę programą iš pirmo karto. Loznitsai tai pavyko jau su debiutiniu filmu „Mano džiaugsmas“ – iki šiol negaliu pamiršti toje juostoje dokumentine maniera nufilmuotos Rusijos provincijos degeneratų veidų popuri. Tačiau nemelavo ir antrasis bandymas, pelnęs patį mandriausią įtakingiausio pasaulio festivalio FIPRESCI prizą, kurį renka tarptautiniai kino kritikai.

Pažiūrėjus „Rūke“ tampa aišku, kodėl du įvertinimai nėra atsitinktinumas. Loznitsa yra drąsiausias posovietinio slavų pasaulio režisierius, besirenkantis nepatogias temas, kuriomis dar vakar buvo galima kalbėti tik su ideologiniu užtaisu. Jam neįdomi nugalėtojų propaganda, todėl išeities tašku tampa Bykovo romanas, kuriame geriečiai pavirsta neteisiaisiais, o slidieji vykdo nuosprendį sąžiningiesiems. Karas čia tėra aplinkybės, kuriose galima pačiu universaliausiu būdu užduoti klausimą apie etinį apsisprendimą – kaip pasielgti teisingai, kai visos pusės tave jau pasmerkė.

Paminėtinas ir kinematografinio laiko valdymas, paverčiantis ekraną tarkovskiška srove, kurioje ritmas muša prasmės taktus, turinčius savus pakilimus ir nuolydžius.

Nuosprendis: Būtinai eiti

Pieta (Pieta)

2012 / Pietų Korėja / rež. Kim Ki-Duk

Įmantriai sugadinta gera idėja.

Nesvarbu, kad Kim Ki-Dukas kadaise buvo mylimiausias nekomercinio kino režisierius Lietuvoje. Nesvarbu, kad iki šiol išliko tos minios, kurios pamaldžiai stebėjo gamtos kaitą garsiajme „Pavasaryje....“ ar bežodę įsimylėjėlių aeorobiką „Tuščiuose namuose“. Nesvarbu ir tai, kad „Pieta“ laimėjo Venecijos festivalyje.

Neįtikinami personažai, dirbtinė vaidyba, nieko nebešokiruojantis mėgavimasis nupjautomis mėsomis paverčia šį filmą labiausiai šiais metais pergirta prasto skonio kankyne. Ir nors siužetas, kurioje motiniška meilė ir pasiaukojimas susiejamas su keršto planu, galėjo pavirsti į daugybę kitokių ir geresnių filmų, pasirinkta Kim Ki-Duko ekranizacija sukelia minčių apie kūrybinį autoriaus išsekimą, kuris perauga konvulsišką norą graudinti ir jaudinti pigiausiomis priemonėmis.

Dabar galima suprasti, kodėl tiek daug nuomonių skelbė, kad „Auksinis liūtas“ buvo laimėtas ne dėl kokybės, bet dėl antpečių už praėjusių laikų nuopelnus.

Nuosprendis: Neiti

Antonas čia, šalia

Антон тут рядом / Anton's Right Here

Rusija, rež. Liubov Arkus

Tai debutinis Rusijos režisierės filmas apie berniuką autistą. Jo mama miršta nuo kaulų čiulpų vėžio, o tėvas atsisako globoti, nes vairuoja troleibusą. Atrodo, kad turėsime dar vieną graudžią istoriją, vykstančią šalyje, kurioje psichiniai ligoniai  palatose laikomi būriais, tarsi karpiai prekybos centro akvariumuose, rikiuojami į gretas ir šeriami kepenis naikinančiais vaistais. Rusijos gydytojai, kurių kabinetuose, žinoma, kabo vado Putino paveikslas, žodžio „autistas“ nevartoja. Jie sako „žmonės, nepanašūs į kitus “. Jau galima būtų pradėti verkti. Tačiau netrukus atsiskleidžia įdomiausias šito filmo momentas ir jo paslaptis. „Antonas čia, šalia“ nėra tiesiog dokumentika.

Liubov Arkus kamerą panaudoja kaip savarankišką jėgą, kuri išsprendžia ne liūdno filmo pabaigą, o žmonių likimus. Tam prireikė tik šešerių metų. Seniai žinoma tiesa – pro objektyvą stebinti akis atspindi ne užfiksuotus įvykius, o jiems padaro įtaką ir net radikaliai pakeičia – tampa sąmoningo veikimo būdu.

Galima drąsiai sakyti, kad tokia kūrėjos pozicija „Antoną“ paverčia visiškai išskirtiniu reiškiniu ne tik „Kino pavasario“ repertuare. Ji užduoda toną naujo tipo dokumentikai. Tai ne dar vienas žanras, bet tikrovės formavimo sfera, kurioje kamera yra pagrindinis veikėjas. Ji sukuria savo įvykius, kovoja, pakeičia, sukelia kaltę ir atperka kančią.

Nuosprendis: būtinai eiti

Kasdienybė (Everyday)

2013 / Jungtinė Karalystė / rež. Michael Winterbottom

Moters kasdienybėje auga keturi jos vaikai. Laukdami, kol vyras išeis iš kalėjimo, jie dainuoja, valgo žirnelius, pyksta ir miega. Lėtai judančiame į priekį filme su Michael Nyman muzika ilgai laukiame, kas bus. Fragmentiškas pasakojimas apie laiką nepametėja daug faktų, tik leidžia stebėti atskirus antidramatinius momentus.

Istorija pasakojama realiame laike ir truko penkmetį. Aktoriai filmuodavosi du kartus per metus, o vaikai augo. O tai žinoti yra kur kas įdomiau, negu žiūrėti nelabai-įdomios-šeimos-neįdomią-kasdienybę.

Nuosprendis: nebūtinai eiti

Hannah Arendt (Hannah Arendt)

2012 / Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija / rež. Margarethe von Trotta

Dažnai sakoma, kad filosofija tėra vyrų užsiėmimas. Hannah‘os Arendt gyvenimas tapo atsaku šiai nesąmonei. Ryškiausia 20 a. mąstytoja savo svarstymais ne tik uždavė toną kaip vertinti totalitarizmo ir blogio prigimtį, bet ir sugebėjo pademonstruoti, ką reiškia aistringai protauti. Ne veltui jos pirmuoju ir svarbiausiu dialogo partneriu buvo Martinas Heidegger’is, o jųdviejų popaskaitinė veikla iki šiol kursto fantazijas apie jaunos žydaitės ir Hitleriui nepasipriešinusio filosofijos klasiko pasivaikščiojimus miško takeliais.

Margarethe von Trotta’os filmas išpjauna vienintelį Arendt gyvenimo epizodą – didžiausio nacių nusikaltėlio Eichmanno teismo procesą, kurį nušviesdama, „Newyorker“ žurnale Arendt parašė skandalingai nuskambėjusį straipsnių ciklą. Žydai ir Holokausto aukos negalėjo pakęsti jos diagnozės apie apklausose išryškėjusį žmogaus „blogio banalumą“. Dėmesys tik šiam įvykiui yra filmo stipriausioji, o kartu ir silpniausioji pusė. Istorija tampa koncentruota ir paprasta, tačiau asmenybės įdomumas ištirpsta. Nors filme randame filosofų baliukus, pokalbius apie seksą, besaikį rūkymą, daug bučinukų ir kitokios buities, jis išlieka tik dar viena tvarkinga biodrama, be didesnių meninių užmojų ar kreivesnio požiūrio aspiracijų. Drungnas, bet profesionalus filmas rytoj tebus įdomus filosofijos, istorijos bei TSPMI studentams.

Nuosprendis: nebūtinai eiti

Savo peržiūrėjimais ir nuomone dalinasi Jurga Balta

Praėjusį savaitgalį Kablys užkabino visus, kurie mėgsta judesį ir nepabūgo išmainyti Knygų mugės į storas mūro sienas, už kurių vyko daugybės pranešimų skaitymai, aktyvūs užsiėmimai ir kitokios veiklos.

Šeštadienį, nuo pat 13 valandos, visos Kablio patalpos buvo suskirstytos į 3 zonas: įkvepiančių pranešimų, aktyvių dirbtuvių bei filmų. Daugumą pranešimų zonoje išgirstų pasakojimų ir patarimų vėliau buvo galima pritaikyti praktikoje, pavyzdžiui, pasimokyti šokti  Lindyhop’ą ar sudalyvauti Drum Fever būgnų pamokoje, išvysti Bujinikan kovos menus, oro akrobatikos ir gatvės gimnastikos pasirodymus. Po aktyvių pramogų buvo galima pailsėti Filmų zonoje, žiūrint tokius filmus kaip Gedimino Andriukaičio ,,Sareką”, Arūno Gudinavičiaus ,,Neatrastąjį Altajų”, Daliaus Pranculio ,,Lietuvių kelionę po Krymą”, Rolando Žygo ,,5mm šilumos” bei Algirdo Gurevičiaus ,,Dviračiais per Altajų”.

Kas vyko vėliau? Lounge zonoje Vytenis Zagorskis pademonstravo savo vaizdo projekcijas, o Vilniaus slacklinerių bei kauniečių SPACEliners komandos surengė įdomų pasirodymą ir padarė nė kiek ne prastesnį užsiėmimą. Koks festivalis be konkursų? Kulšių kovose (dviračių minime) laimėjo Marius Pinaitis Ir Dorotėja, kuriems buvo įteiktas skraidom.lt dovana – skrydis divivečiu parasparniu.

Kas vainikavo renginį? Koncertas, kuris buvo skirtas bene kiekvieno žmogaus skoniui. Pirmiausia publika išjudino džiazo improvizacijos ir ,,Such’ A’Trip” grupės lengva muzika, o vėliau juos pakeitė ,,Jama&W", sukėlę daug juoko ir repavę apie visus ir viską. ,,Banda Dzeta" – stipriam skoniui. ,,Yoko Mono" pasirodymas išjudino arba, liaudiškai tariant, ištaškė visus iki galo, nes nejudėti pagal RHCP ar Adelę buvo tiesiog neįmanoma. Reaggae gerbėjams – Taikių Garsų ir Ragganaut selekcija. Taip pat renginyje pasirodė Ajis & Justicous, Tafari, Gonzaless ir… Maxi, kuris grojo ištvermingiausiems – iki 5 valandos ryto.

Žodžiai Brigitos Adomaitytės 

Nuotraukos Ilonos Silenkovos

Išgyvenau daugybę dalykų – pradedant tokiais ne itin reikšmingais kaip pasaulio pabaiga ir keli lūžę šonkauliai po nesėkmingo nusileidimo nevalytais laiptais, vedančiais nuo Mindaugo gatvės į Pylimo gatvę, ir baigiant tokiomis širdį draskančiomis katastrofomis, kaip Latte pistachio išbraukimas iš vieno kofeino meniu. Bet mano patirtys palyginus dar niekai su tuo, ką man vakar prie rūšinio sidro vyno taurės papasakojo Mantryda.

Kruopščiai rinkdama vertingą akademinę informaciją savo kursiniam darbui, ji aptiko ask.fm, tokį tad tinklalapį, kuriame galima labai gražiai tarpusavyje bendrauti, o viso to įdomumas atsiskleidžia tuo, kad tavęs bet kas gali paklausti bet ko. Ir dar ne bet kaip – anonimiškai. Taigi, ji susikūrė anketą ir būtinai dar ją pasharino feisbuke, nes ten juk reikia krauti kasdien kuo daugiau paveiksliukų, muzikos ir siųsti žaidimų užklausų, nes kitaip visi pagalvos, kad mirei, arba dar blogiau – mes iš draugų. Tada ir prasidėjo. Dienų dienas ji praleisdavo prie savo laptopo (šiaip tai gėda jai, nes ji turi vindausus, o ne makentošą), atsakinėdama į tokius klausimus kaip „ka tju“ ir „uzhmushiu gatwej pamates (keiksmažodis) (keiksmažodis) (dvitaškis ir D)“. Galop ji dar sužinojo besanti paskutinė paleistuvė lezbietė, naktimis grobianti dorų krikščionių vaikus ir nuodijanti šulinius. Čia tai aš labai nenustebau, nes ji visąlaik nesveikai išblyškus ir kartais rūbus perka humanose, vadinasi, ji tikrai kažkokia nenormali. Ne taip nemainstreamiškai nenormali, bet šiaip. Ir dar visus apšneka. Ir teisia. Taip jai ir reikia. Istorijos atomazga – gana paprasta: išsitrynė ji tą anketą ir grįžo į normalaus gyvenimo vėžes – formspring‘ą.

Kątik pažiūrėjau pro langą. Pikta moteriškė išvaikė būrį balandžių. Šalia stovi jos vyras ir spardo visiems iki kaulų smegenų įkyrėjusį medį. Būtų paprasta graži lietuviškoji romantika, jeigu ne vienas faktas – supratau, kad tas vyras ir Lietuvos siuvėjų karalius J.S. (oi, pernelyg akivaizdu, geriau Juozas S.) yra jeigu ne giminės, tai bent jau panašų šukuosenos stilių išpažįstantys žmonės. Čia jeigu jums kyla toks elementarus klausimas kaip „Kas per..?“, tai turėtumėte žinoti, kad J.S. (anot tokio ten žurnalo, kuris rašo apie tai, koks Pojavis yra rokeris ir kaip nelengva garsioms moterims išsirinkti tarp omarų ir kalmarų) dabar gi pakeitė plaukuoseną ir tapo tikrų tikriausiu hipsteriu! Tai čia bus toks geras smūgis į veidą visiems, kurie drįsta aiškinti, kad hipsteriai nemoka rengtis ir paskatins permąstyti savo niekingus gyvenimus. Ai, o panašumas su tuo mano kaimynu yra tas, kad šis, jau kiek pamenu, tokia suvelta ševeliūra pasipuošęs vaikšto ir dar barzdą apsiskuta kartą per dvi savaites. Kaip žinia, tai mados eina iš liaudies ir nėra ko čia gėdytis.

Piktai kažkaip rašau, reiktų pagalvoti apie sveikatą ir panašius dalykus. Vat praeitą savaitę labai sunegalvau (ne nuo to sidro vyno, bet nuo kažkokio viruso, gal kokio nors gripo (nors visiems sakau, kad nuo alergijos, nes gripu dabar serga visi, o aš nenoriu būti pilkos masės dalis. Be to, alergija skamba gražiau nei koks ten nuvalkiotas peršalimas)), taigi priėmiau labai logišką sprendimą – įsijungiau Google ir pradėjau ieškoti, kas pagal simptomus mane galėtų kamuoti. Diagnozavau sau astmą, bronchitą, plaučių vėžį, širdies nepakankamumą ir marą. Kadangi cheminiai vaistai labai kenkia kepenims ir sukelia ciklo sutrikimus (nelabai gerai žinau, kas tai yra, bet skamba grėsmingai), nusprendžiau gydytis homeopatinėmis priemonėmis – teigiamai įkrautu spiritu, paskanintu 0,01 % usnies trinktūra. Po kelių buteliukų jaučiausi tikrai gerai – iš karto sušilo kūnas, o mintys pasidarė tokios lengvos ir giedros kaip niekada anksčiau. Tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad usnis daro tokius stebuklus. Nusipirkau dar gerą tuziną buteliukų, kadangi neturi jokio šalutinio poveikio, geriu profilaktiškai, o ypač skanu su kokia nors vištienos duona ar netikru zuikiu. Ryte kartais norisi marinuotų agurkėlių, bet čia jau aiškus sveikimo požymis.

 Kažkas yra pasakęs: „I love food more than I love people“. Maistas neklausia kvailų klausimų, maistas nekritikuoja tavo išvaizdos, galop, maistas gydo. Svarbiausia, Valentino dieną praleisiu intymiame kontakte su Šaldytuvu – išragausiu viską, ką jis man pasiūlys. Ne, aš nesu vienišas, tiesiog manęs niekas nemyli. Juokauju. Myliu pats save. Tad iš anksto sveikinu jus su šventėmis ir linkiu nesusirgti. Iki kada nors. 

Žodžiai Žygimanto Pekūno

Tęsiame savo kelionę į praeitį ir šįkart sustojame 2002-uosiuose.

Pasaulis. 2002-ieji skyrėsi nuo 1992-ųjų ko ne visomis prasmėmis: optimizmo buvo jau daug mažiau, neseniai įvykusi Rugsėjo vienuoliktosios tragedija ir prasidėjęs karas Afganistane įrodė, kad grėsmės dabar kilo ne iš komunizmo, o iš teroristinių organizacijų. Ekonomikos augimas šiek tiek suklestėjo ir dėl neseniai praūžusios finansų krizės Rusijoje, tačiau tai, regis, visiškai nepaveikia Kinijos, kuri užtikrintai kopia į gamybos ir eksporto aukštumas. Į žmonių spintas pergalingai sugrįžta kliošinės kelnės ir pūku dengta sportinė apranga.

Muzika. Konkuruoja trys žanrai: rokas, pop ir vėl išpopuliarėjęs repas. Geriausiai parduodami albumai Jungtinėse Valstijose – Eminem‘o The Eminem Show, Nelly Nellyville ir Avril Lavigne Let Go. Vis dar klausomasi Britney Spears, Shakiros ir Celine Dion. Į pripažinimą kabinasi Linkin Park ir Nickleback. Jungtinėje Karalystėje milžiniško populiarumo sulaukia talentų šou „Pop Idol“, kuris žaibišku greičiu paplinta ir kitose šalyse. Vietinių ir niekam nežinomų talentų medžioklė prikausto prie ekranų milijonus žiūrovų. 

Eminem - White America

Menas ir kinas. Kyla susidomėjimas maždaug prieš penkiasdešimt metų mirusios meksikiečių tapytojos Fridos Kahlo darbais ir gyvenimu, ypač po biografinės dramos Frida pasirodymo, pelniusios 2002 m. Venecijos tarptautinio filmų festivalio laurus. Sukuriama keletas ir dabar ypač populiarių filmų: Peter‘io Jackson‘o Žiedų valdovas: dvi tvirtovės, Chris‘o Columbus‘o Haris Poteris ir paslapčių kambarys, George‘o Lucas‘o Žvaigždių karai: epizodas II- klonų ataka bei Barry Sonnefield‘o Vyrai juodais drabužiais. Nekomercinio kino rinkoje dominuoja Paul‘o Greengrass‘o Bloody Sunday, Miros Nair Monsoon Wedding, Pedro Almodovaro Habla con ella.

Frida 

Habla con ella 

Lietuva. Atsigaunama po Rusijos finansų krizės, išauga gyvenimo kokybė ir tikrumas dėl ateities. Įgyvendinamos įvairios reformos, siekiant įstoti į Europos Sąjungą. Kelią į lietuvių „Šilelius“ ir „Taurus“ prasiskina ir realybės šou – pradedamas rodyti „Akvariumas“, kuriame žmonės patenkina savo fizinius poreikius ir tuo sukelia eilinį skandalą dar palyginus konservatyviai nusiteikusioje Lietuvos žiniasklaidoje.

Muzika. Popsas, popsas ir dar kartą popsas. Vietiniai dainorėliai vieną po kitos kepa greitai išpopuliarėjančias, bet taip pat greitai pamirštamas dainas. Dominuoja tokios grupės kaip „Geltona“ ar „Bavarija“. Kokybiškesnį popsą atlieka „Skamp“. Metų daina ir albumu išrinkta Andriaus Mamontovo „O meile“. Toks pop muzikos dominavimas kloja dirvą vėliau susikūrusioms dar (liūdniau) pagarsėjusioms grupėms „Yva“ ir „69 Danguje“. Šaunusis Aivaras Stepukonis su savo berečių šokiu ir neaiškia daina linksmina „Euroviziją“ (palinksmina taip, kad Lietuva kitais metais nebepasirodo). Vienas svarbesnių Lietuvoje vykusių tarptautinių muzikos renginių tais metais buvo BALTICA 2002.

Mamontovas- O, meile

Menas ir kinas. Pradedama rūpintis lietuviškojo kino gaivinimu. Parengiamas Kino įstatymas, kuris pagal idėją, turi skatinti kino industrijos plėtrą. V.V. Landsbergis režisuoja „Jonuką ir Grytutę“, Kristijonas Vildžiūnas – „Nuomos sutartį“. 2002 m. pasižymėjo tuo, kad rodant šiuos filmus, kino salės nebebuvo (visai) pustuštės. Vilniaus Užupis pradeda garsėti nebe kaip nusikaltėlių ir alkoholikų, bet kaip menininkų rajonas. Ten surengiama tarptautinio popieriaus meno simposiumo „Pop menas ’02“ paroda. Jauni menininkai savo darbus eksponavo „Stiklo karoliukų“ galerijos parodoje „Jaunieji Vilniaus menininkai“.

 Jonukas ir Grytutė

Žodžiai Žygimanto Pekūno

Kadangi pasaulis taip ir nepasibaigė (su kuo jus ir sveikinu), viena mano skype simpatija pradėjo nuogąstauti, kad jau tuoj įžengs į trečiąją dešimtį. Pasijutęs nepaprastai senas, neatsigyniau minčių, kad laikas tikrai bėga. Ir netgi reliatyviai greitai. Persivalgęs baltos, raudonos ir dar visokiausių spalvų mišrainių, nusprendžiau pasižiūrėti, kaip pasikeitė pasaulis per pastaruosius dvidešimt metų. Šiandien kreipiam žvilgsnius į 1992-uosius, auksinio devintojo dešimtmečio, kurį Josephas Stiglitzas praminė the roaring nineties, pradžią.

Pasaulis. Visi atsikvėpę po Šaltojo karo, pragyvenimo lygis Vakaruose nenumaldomai kyla. Buvusiose Rytų bloko valstybėse vis dar gyvenama euforija, tikimasi greitai pasivyti pirmąjį pasaulį, bet kolkas sekasi tik nevyksusiai kopijuoti kai kuriuos vakarietiškus aspektus. Buvusioje Jugoslavijoje įsiplieskia karinis konfliktas, vėliau peraugęs į plataus masto genocidą.

Whitney Houston išleidžia Dolly Parton dainos I Will Always Love You coverį

Muzika. 1992-ieji – tai klasikinio popso klestėjimo metai. Whitney Houston išleidžia Dolly Parton dainos I Will Always Love You coverį, kuris užima pirmąją vietą ne tik JAV, bet ir absoliučios daugumos Europos valstybių pop penkiasdešimtukuose, šimtukuose ir panašaus pobūdžio sąrašuose. Ją vejasi rokeriai Nirvana su savo hitu Smells Like Teen Spirit, bet topuose yra priversti tenkintis antrąja vieta, nors sukuria patį populiariausią roko kūrinį tais metais. Populiariausias hitas, gimęs Europoje – vokiečių eurodance grupės Snap! daina Rhythm Is A Dancer.

Kanų kino festivalio laurus susišluoja Bille August‘o ir Ingmaro Bergmano filmas Den goda viljen.

Menas ir kinas. Škotijos menininkė, kurianti iš organinių medžiagų, sukuria instaliaciją Red on Green. Popmeno skulptorius amerikietis George‘as Segal‘as sukuria vieną garsiausių savo skulptūrinių kompozicijų Street Walking. Masinėje kino industrijoje dominuoja veiksmas – bene populiariausi 1992-ųjų filmai buvo Clinto Eastwoodo vesternas Unforgiven, Chris‘o Columbus‘o Vienas namuose 2: pasiklydęs Niujorke ir visų laikų žiūrimumo rekordus sumušęs Mick‘o Jackson‘o Asmens sargybinis su jau minėta Whitney Houston. Kelią į platųjį kino pasaulį pradeda skintis ir karo krečiamų Balkanų režisieriai, kūrę ypač sudėtingomis sąlygomis. Serbų režisieriaus Gorano Markovičiaus filmas Tito i ja sulaukia pripažinimo užsienyje, bet smarkiai kritikuojamas tėvynėje. Kanų kino festivalio laurus susišluoja Bille August‘o ir Ingmaro Bergmano filmas Den goda viljen.

Lietuva. Vis dar pagirios nuo neprklausomybės euforijos. Ekonomika smunka žemyn, bankrutuoja morališkai pasenę sovietiniai pramonės kompleksai, niekaip nepritraukdami užsienio investuotojų. Siekiant integruoti ekonomiką į pasaulinę rinką, greitai pereinama į kapitalizmą, atsiranda ryškus socialinis susiskaldymas. Politikoje iškyla dvi srovės: Sąjūdis ir ex-komunistai, gimsta garsusis šūkis: „Dėl visko kaltas Landzbergis“. Į dienos šviesą išeina įvairios subkultūros – pankai, metalistai ir, be abejo, marozai. Kaip niekad suklesti smulkioji prekyba, Lietuvą užplūsta tokie nuostabūs prekių ženklai kaip „Nikeline“ ir „Pooma“.  

Taip Foje dainavo 1992-aisiais

Muzika. Dainuojama daugiausia lietuviškai, nes angliškai dainuoti dar neišeina (ir labai gerai daroma, nes keli bandymai, kurie nuskamba per tą pačią „Dainų dainelę ‘92“, verčia gerai pagalvoti, angliškai, rusiškai ar lietuviškai ten bandoma išspausti žodžius). Populiariausi balsai, skambantys per radiją ir rodomi per vienintelę Lietuvos televiziją buvo Butkutė, Rondo, „Foje“ ir „Sekmadienis“. Pirmą kartą surengiami populiariusiųjų rinkimai. Be to, kažkas entuziastingai į Lietuvą atneša idėją, kad reikia kurti siaubingos grafikos net ir tiems laikams klipus, kurie piką pasiekia po keleto metų, kai naujai susikūrusios komercinės televizijos neturi kuo užkimšti eterio.

Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Neregių žemė“ 

Menas ir kinas. Pradedamas leisti savaitraštis „7 meno dienos“. Šiaip mene pilna ieškojimų naujai atsivėrusiose erdvėse, prasideda iki tol neeskaluota meno komercializacija. Finansinė menininkų padėtis sunki, nelengva rasti kūrinių pirkėjų, su rėmėjais taip pat striuka. Įkuriamas Vilniaus Šiuolaikinio meno centras, kurio patalpose buvo pradėti rengti įvairūs performansai. Kino pasaulyje įvyksta reikšmingų permainų – Lietuvos kino studija netenka monopolio, susikuria keletas privačių kino studijų. Atsivėrus sienoms, lietuviškas kinas plačiau pristatomas Europos žiūrovams. Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Neregių žemė“ apdovanojamas „Felix“ prizu, kaip geriausias Europos dokumentinis filmas, o Šarūnas Bartas už filmą „Trys dienos“ įvertinamas FIPRESCI prizu. Tiesa, menkas finansavimas lemia tai, kad sukuriama daug mažiau filmų, nei prie rusų. Lietuvos televizijoje kuriami daugiausia etnografinio pobūdžio filmai. Sukuriama ir keletas animacinių filmų – A. Bukausko „Telefono linija“, H. Vaigausko „Medkirtys“, „Ikaras“.

Žodžiai Žygimanto Pekūno

Geležinis Vilkas asm. archyvo nuotrauka

Vilniaus įkūrimo legenda byloja, kad medžiodamas kunigaikštis Gediminas apsistojo nakvynei vietoje, kur dabar stovi Vilnius. Naktį jis susapnavo sapną, kuriame ant aukšto kalno staugė geležinis vilkas. Ryte kunigaikščio krivių krivaitis Lizdeika išaiškino kad sapnas reiškia, jog šioje vietoje iškils miestas, garsas apie jį plačiai pasklis. Tuomet upių santakoje buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis. Vilkas Vilniaus miesto įkūrimo legendoje kartais asocijuojamas su Kapitolijaus vilke, išmaitinusia Romos įkūrėjus Remą ir Romulą, tačiau genetinis šių legendų ryšys yra abejotinas, kadangi „vilkiškos“ Vilniaus ir paties kunigaikščio Gedimino šaknys susijusios su lietuvišku kontekstu (vienas iš Gedimino protėvių rusų metraščiuose vadinamas Vilku).

(Pagal Wikipedia.)

Šiandienins Geležinis Vilkas atsikūrė socialiniuose tinkluose ir internetinėje blogosferoje, kaip ikona ar herojus, kovojantis už Vilniaus miesto tvarką ir teisingumą. Panašiai, kaip Betmenas arba Kapitonas Amerika. Projektas "Geležinis Vilkas" gimė į visumą sujungus 3 komponentus: vakarietiškąją herojų kultūrą, žurnalistiką ir senąją Vilniaus miesto legendą. Tikslas - išpopuliarinti naują, Lietuvoje dar neišplėtotą publicistikos žanrą - žurnalistinį komiksą. Šio žanro esmė - fikciją jungti su realiais įvykiais, į pasakojimą įtraukiant teigiamus ir neigiamus herojus. Geležinis Vilkas - fikcinis personažas, moderni XXI amžiaus legenda. Tai Vilniaus miesto nakties sargybinis, ginantis sostinę nuo korupcijos, vagysčių ir kitų blogybių, trukdančių doriems miestelėnams ramiai užmigti, pasakoja "Geležinio Vilko" iniciatoriai.

Geležinio Vilko atsiradimui įtakos turėjo Christopher’io Nolan’o trilogija apie Tamsos Riterį - Batman’ą. Jeigu neegzistuojantis miestas Gotham’as turi savo herojų, kodėl tokio negali turėti Vilnius? Susipažinkite su Geležiniu Vilku - eiliniu miestiečiu, naktimis virstančiu šarvuotu riteriu, galinčiu įbauginti net ir pačius nuožmiausius tamsiojo pasaulio atstovus.

Kviečiame į nuorodas:

Geležinis Vilkas | namai

Geležinis Vilkas | facebook

Fotografijos © Linas Vaitonis

Pravda, kaip ir didžioji dalis kultūringiausių šalies medijų kanalų, keliavo į šių metų “Satta Outside” festivalį, tam, kad parvežtų nuotykių, įspūdžių ir nuogirdų. Iš pirmųjų atvykimų į palaimingąjį Šventosios kurortą, savaitgaliui virtusiu intelektualaus (kaip kam) jaunimo sostine, supratome, kad vertinimo bus ir jo bus daug. Sumanėme pasidalinti įžvalgomis ir pasakyti tai, kas patiko, o kas ne.

Ekskliudas: Tikėtina, kad Baranauskas apie “Sattą” kalbėtų panašiai, kaip antai apie savo šilelį:

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti 

Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. 

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, 

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. 

Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, 

Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

Pirmiausia, pakalbėkime apie tai, ko trūko ir kokie to sprendimai. Jau prieš tai rašėme, kad dideliui festivalininkų liūdesiui, nebuvo TOKIŲ didelių vardų, kokių tikėtąsi. Sprendimas ir paaiškinimas labai paprastas - vieni dideli negali, kiti - per dideli, tad nenori, treti dideli - tiesiog nenori. Esminis festivalininkų liūdesio lūžis atsirado tada, kuomet nebuvo iki galo aišku, į kieno pasirodymą verta eiti, “kur aš tikrai išsitaškysiu". Praeitąmet garantijos buvo iš Machinedrum ir iš Gaslamp Killer. Šiais metais - nežinia. Bijai to, ko nepažįsti, matyt todėl ir liepėme, pirmiausia, prieš išvažiuojant, atsidaryti atlikėjų Soundcloud’us ir BandCamp’us (patys “Satta Outside” net palengvino darbą), ne šiaip, kad būtų gražiau, o tam, kad būtų aišku, pas ką į svečius važiuojama!

Didžios pagyros festivalininkams, kad šiemet nebuvo idiotiškų šūkių, kurie vilnytų per žmones, it paukščių gripas. Prieš metus buvo “pavasarooot !” ir net toks traumatiškai atgyvenęs, kaip “šventę švęst !”. Tokie šūksniai baisiausiai erzina ir turėtų būti nelegalūs. Taip pat liautąsi neadekvačiai naudoti žodį “hipsteris”. Linkėjimai ir agentūrai New!, kurie nusprendė apsiimti atvirkštine psichologija ir vietoj tiesioginės nuorodos kažką rėkti, pasirinko interpretatyvų šūkių kelią. Tai irgi atėmė labiausiai rėkiančių jaunuolių ūpą - juk sugalvoti kažką naujo yra tikrai nelengva.

Fotografijos © Linas Vaitonis

Pagyros festivalio organizacinei grupei, dėl įvairių dalykų: pirmiausia - grojančiųjų pasirodymų eiliškumo. Klausimas ar tai vyko organiškai ir natūraliai, t.y. festivalininkai jautėsi gerai ir užpildė sąmyšio ertmes savo geromis emocijos arba iš tikrųjų, šlakelis genialumo buvo įmaišytas į košę, iš kurios buvo sudėtas pasirodymų laikas. Atvykus į festivalį anksti, vien iš pirmųjų įspūdžių, atrodė, kad šį festivalį muzikos mylėtojai nušvilps, kaip “TRAP OUTSIDE 2012”, tačiau muzikaliai nykesnį ir mažiau spalvingą penktadienį atpirko didis šeštadienio koloritas. Net ir tiesiogine prasme, turint omenyje šeštadienio paplūdimio šokius, su indiškais holi dažais, grojant Simui Nightjar. Apklausti respektabilūs, tačiau anonimiški muzikos entuziastai tvirtino, kad santykis tarp šokinės ir nešokinės muzikos yra tiesiog idealus - atstumas tarp scenų nėra didelis, todėl vienoje iš keturių vietų tikrai turi patikti.

Suvokiant muzikinių tendencijų ratą, šiais metais, ne be reikalo, praktiškai negirdėjome Beats muzikos. Ji, pirmiausia, taip pat buvo nelegali, nes jos didybės amžius praėjo, tačiau tam tikri šakniniai motyvai pasireikšdavo. Didžiausią to kaltę nešė “Red Bull Music Academy” absolventas Dorian Concept (kuris užmezgė muzikinę draugystę su vienu iš LT atstovų - artimiausiu metu sužinosite su kuo) ir paplūdimyje pavakarę grojęs Justas Fresh. Nuteisti negalima, galų gale, yra sveika atskiesti konvulsiškai šokamą ritmą, su minkštesniais garsais.

Prabilus apie ritmą ir bytsus - vyko pirmosios pabaltijo “Ritmo Kovos”, kurių finale susitiko dar vienas “Red Bull Music Academy” pirmūnas Sander Mölder ir lietuvaitis Napo. Ne vien publikos, tačiau ir didžiai gerbiamos “Ritmo Kovų” komisijos balsais, geriausiu šalies ir taip pat Baltijos regionio bytų kūrėju pripažintas Napo. Šakiai pasveikino savo čempioną su šampano purslais ir džiaugėsi laimėtu prizu - butaforniniu metro dydžio apuoku.

Dark Sky, Tropics (vokalistas ir gitaristas), Cloud Boat gitaristas, Darkhouse Family, du random latviai, bičas, su keistu dialektu (nenustatyta, iš kur) ir dar aš, sakė, kad lietuvės panelės labai gražios ir jų-gražių, festivalyje buvo labai daug. Panelės antrino, kad vaikinai taip pat atrodė gerai.

Fotografijos © Linas Vaitonis

Buvo liūdna matyti pagrindinę, Arenos sceną, visą sugriuvusią ir suniekintą. Liūdna buvo ne vien mums, tačiau ir patiems organizatoriams, kurie nusprendė užkiašyti spragą ir pasamdyti dailininkai (ne šiaip banditai su dažų flakonais) nupiešė ant Šventosios koliziejaus vieną iš didžiausių ir taip pat gražiausių kada nors gyvai matytų modernių freskų. Taip sakė ne vienas pro šalį einantis festivalininkas. Truputį liūdna ir dėl vizualizacijų. Patiko ne daug kam, ypač Arenoje, nes prieš metus šie dalykai buvo išnaudojami kur kas įdomiau.

Didžiai nuliūdino absurdiški, politiškai priklausomos spaudos, pranešimai apie “Satta Outside”, esą tai yra narkomanų festivalis, nes sulaikyti tuzinas žmonių, kurie švelniai tariant buvo apsinešę. Su didžiausia pagarba visiems festivalių organizatoriams viešai sakome, kad “Satta Outside”, kaip vienas iš didžiausių festivalių šalyje, kartu su kitais muzikos festivaliais, suburiančiais per 5-10 tūkstančių žmonių, yra vienas mažiausiai apkvaitusių. Didžiausi narkotikų vartojimo atvejai yra tikrai ne Šventojoje. Pareigūnams patariame netikėti čeburekų kepėjais, besispjaudančiais ornitologais ir neurotikais gelbėtojais.

Išskirtiniai dalykai:

Geriausias Lietuvis - Marriage Proposal.

Iš Gargždų kilęs jaunuolis yra vienas iš kokybiškiausiai savo darbą atlikusių žmonių “Satta Outside 2012” metu ir jis patvirtino savo akcijas, kaip vieno tvirčiausių ir įdomiausių Future Beats / Trap muzikos prodiuserių šalyje. Ne šiaip sau rašome ir giriame, lygiai taip pat, ką daro ir gerbtiniausios užsienio muzikos medijos.

Jo draugai pyko, jog jis pravardžiuojamas Gargždų Benga arba Gargždadamus.

Labiausiai liūliavę - Cloud Boat ir Tropics.

Vieni po kitų groję užsienio muzikantai - vieni ramiausių ir muzikaliausių pasirodymų šiais metais. Jau spėjome juos pagirti, kuomet anonsavome šių metų festivalį, tačiau esame priversti dar kartą nusiimti savo fullcap’us ir rimtais veidais nusilenkti prieš abu kolektyvus, primename, kurie, abu, vėliau, po pasirodymų, kalbinti, atviravo apie neišpasakytą lietuvaičių merginų grožį.

Labiausiai subrendo - Fingalick.

Palyginus su praėjusių metų pasirodymu, Fingalick muzikaliai per metus muzikoje pajudėjo gal per keturis-penkis. Nors jaunosios gerbėjos, mėtydamos į Tomą liemenukus šaukė “Natali, Natali”, suprasdamas savo muzikos vertę ir pasirodymo kokybės kainą, po visko užkulisiuose pasakojo, kad negalėtų to daryti. “Tai praėjęs etapas.” - jau be šypsenos ir pečiais gūžčiodamas pasakojo Fingalick.

Fotografijos © Linas Vaitonis

 
Stage dive’ino - Cinnaman.

 Visi viską matė. Kol “Red Bull Music Academy Radio” transliavo viską gyvai, vienas iš Mondayjazz scenos didžiųnų, nieko nežinodamas apie “Mandragoros” nesėkmę, šoko į minią. Laimei, festivalininkų saugiai pagautas, jis grįžo ant scenos ir padaręs tai, ką apie visada svajojo, grojo toliau. Nevykęs, tačiau vaizdo įrašas, po nuoroda: nuoroda.

Labiausia nuvylę - Bjelleproject.

 Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad Markas Splinteris (su visa pagarba jam) taip prašaus, tačiau arba netiesūs vamzdžiai arba prastos kulkos. Bjelleproject, kurioje pynėsi atgyvenęs Dubstep ir ir neoriginalus Folk, tikriausiai buvo motyvuotas “davai padarom gero popso” idėja, tačiau finale - pasirodymas buvo klaikus ir jo ištverti nesugebėjome. Pasirodymas neatrodė nei įdomus, nei kažką naują diktuojantis - atvirkščiai, ypač neaktualus ir muzikaliai pasenęs. Tiesa, turime pabrėžti, kad techniniai darbai atlikti idealiai ir pati muzika skambėjo ypač gerai. Bet tai buvo bloga muzika, atleiskite už tokią skaudžią kritiką.

Patys įdomiausi - O!

 Žygimantas Kudirka, Jacques Gaspard Biberkopf ir Asta ostrovskaja, susijungę į vieną projektą, pavadintą O - gauna titulą už patį įdomiausią “Satta Outside” pasirodymą, tikriausiai per visą festivalio gyvavimo istoriją. Eksperimentinis repo, avangardinės Bass muzikos ir naujosios estetikos vizualizacijų darinys, buvo nepakeliamas didžiąjai daugumai festivalinkų. Girdėta šūksnių, kuomet O pradėjo savo trečią kūrinį “Gabalais”, kad tai yra visiškas šūdas, todėl verčiau derėtų eiti gerti. Mes, atstovaudami liberalesnę pusę, tvirtai pareiškiame, kad O pasirodymas buvo veikiau meno kūrinys arba performansas, negu įprastas koncertas. Tebūnie tai stimulas sekti naujienas ir eiti į jų pasirodymus kitada. Jie buvo kitokie!

Darbščiausias - 96 WRLD.

 Mišos vardą skandavusios merginos atsimena, kad šis jaunuolis ne vien grojo Arenoje, su Marku Palubenka, jų eksperimentiniame duete, tačiau sekmadienio naktį grojo vieną iš smarkiausių ir vizualiai konceptualiausių pasirodymų, kartu su Laimonu Zaku (šis parūpino vaizdą Mišai už nugaros). Prizą už daugiausiai išlieto prakaito ir už didžiausią pasiruošimą skiriame ponui 96 WRLD.

Fotografijos © Linas Vaitonis

 
Žinome vieną, kad kitais metais ten taip pat važiuosime. Jeigu kas klaustų pažymio, į skolą parašytume dešimtuką. Tačiau į skolą, nes kai kurie dalykai nebuvo geri, nors pagaliau atsigavus ir atsipeikėjus po viso savaitgalio malonumų, galime kuo blaiviausiai viską įvertinti ir sakyti, kad praktiškai viskas buvo gerai ir joks faktorius neleido numoti ranka ar labai smarkiai spjaudytis. Paliekame jus su daina, kurią festivalio metu girdėjome daugiausiai kartų.

Žodžiai: Marius Mozūraitis

Foto: Linas Vaitonis

Pilna nuotraukų galerija: Facebook / Pravda Magazine

Vienas iš "New" agentūros šūkių, 2012 "Satta Outside" festivaliui.

Rugpjūčio 10-12 dienomis, vyks festivalis "Satta Outside", į kurį jau šeštus metus iš eilės keliaus urbanistinės elektronikos, švelnios pasisdėjimų, agresyvios pasišokimų, ir apskritai, ne ypač tradicinės muzikos mėgėjai. Šventojoje įsikursiantis palaimingasis kurortas (dar vadinamas ir kurorto utopija), tikėtina, kad prasidės dainomis , jomis ir baigsis. Išdėstėme keletą priežasčių, kodėl reikia nepaklusti reklaminei kompanijai ir, visgi, varyti į įdomiausią vasaros festivalinę alternatyvą - "Satta Outside".

Primenant, jog festivalio gimtadienis yra 2007 m. , kuomet tai veikiau buvo nedidukė iškyla, prie jūros, palyginus su reiškiniu, kuriuo "Satta Outside" tapo dabar, visiškai akivaizdu, kad į Šventąją atvykstantieji, galų gale puikiai žino, ko ten važiuoja. Tačiau ne visada iki galo būname patenkinti, todėl spardomės ir cypiam ir lojam, kada tam tikros ekspektacijos nebūna patenkintos. Šiemet taip atsitiko su pačia pagrindine traukos jėga - muzika. "Nesąmonė, nėra Gaslamp Killer!" ; "O kur SBTRKT?"; "Noriu Hudson Mohawke, kitaip nevažiuosiu!" ... kalbėjo jaunimas. Prieš pagrįsdami ir duodami pasiklausyti muzikos (tai daryti yra būtina ir tai vadinama namų darbais) - jeigu neįsivaizduoji apie ką bus muzika, gali festivalyje skaudžiai nusivilti. Juo labiau, kad žodis satta, šio festivalio kontekste nebeturi savo šakninės reikšmės "SATTA - sit, rest, meditate (1) relax (6)". Taigi - "Satta Outside", gal net nenorom, specializuojasi, kaip festivalis, kuris diktuoja ateities madas, t.y. atlikėjas atvykęs į "Sattą" dažniausiai nebūna joks nei garsus ar be proto didelis, tačiau atvyksta tuo momentu, kada jo pripažinimo ir žinomumo kreivė kyla į viršų ir labai sparčiai, tačiau niekas be muzikos mylėtojų ir įvairiausių melomanų to daugiau nežino. (Ir tai kartojam, beveik kasmet, tačiau niekaip neįsisąmonina žmonės. Skleiskit žinią.) Taigi galimybė, kad prabėgus pusei metų po festivalio, girdėdami kokį nors atlikėją, per kolonėles, drąsiai pasimaivysite prieš draugus, sakydami, kad mačiau jį LIVE! 

MOUSE ON MARS (Monkeytown, DE)

Vieni tokių, dėl kurių pasirodymo bus galima girtis net pažįstamam didžėjui, yra vokiečių duetas "Mouse on Mars". Elektroninės muzikos veteranai, iki pat galo išdirbtas skambesys ir vienas didelis bokalas eklektikos. Pabandymui:

CLOUD BOAT (R&S Records, UK)

Gėdos nebus, jeigu pakėlę nosį girsitės, kad matėte britų kolektyvą "Cloud Boat". Iš principo, visus "Naujoko" kriterijus atitinkantis elektroninės ir post-garažinės + post-dubstep'inės muzikos paribys, kurie, bent jau nuotaika, stebėtinai primena 2010 metais vizitavusius "Mount Kimbie".

Visas atlikėjų sąrašas, tiesa, randamas oficialiame festivalio tinklapyje - www.sattaouside.lt, tačiau paminėsime ir kelis tuos, kurie yra dar viena svari priežastis varyti į "Satta Outside".

TROPICS (Planet µ, UK)

KR∆MPFH∆FT (Rwina Records / Saturate! Records, NL)

MARRIAGE PROPOSAL (Mondayjazz, LT)

Muzikinės priežastys kaip ir aiškios. Jeigu dar nenukeliavote tolį "Satta Outside" festivalio oficialų puslapį, tai ir nežinosite, kad šiemet, kaip prieš metus patys sau įvardijome - muzikos koliziejus a.k.a arena arba tiesiog estrada, kurioje vyksta didžiausi festivalio koncertai, šiais metais atrodys kitaip! 

Deleguoti gatvės menininkai iš Votietijos, Austrijos seną, sovietinę elektroninės muzikos būstinę perdarys ir jos sienas ištapys įvairiais ornamentais. Tikimės, kad neateis vietiniai Šventiečiai arba Ramanauskas ir netvos per galvą vaikinui su flakonu. Detalesnės įdomybės apie būsimą arenos pasikeitimą - visur kur mėlyna. Taip pat, daugiau apie visus menus, kurie padės gerai jaustis festivalio metu, skaityti prašome čia. Kam įdomus paplūdimio sportas, spaudžia čia. O jeigu dar neturi bilieto, tai nelaukdamas spaudi čia.

Paskutiniu niuansu laikome praeitus metus. Jeigu jau primiršote, o gal visai nematėte, tai lygiai prieš metus rašėme keturgubą nuomonę apie "Satta Outside 2011". Nuoroda skaitiniui.

Paliekame jus apmąstymamas. Ir su lietuvio "Marriage Proposal" daina (būsimas metų muzikos Naujokas, kas žino!).

Miglė Anušauskaitė, mūsų komiksų dailininkė nupiešė naują socialinės išminties teoriją.