Fotografė Aistė Tiriūtė – apie skaitmeninius atvirukus iš pasakų šalies
Pati Aistė Tiriūtė / Ailera Stone
Aistė Tiriūtė, dar žinoma kaip Ailera Stone, studijuoja fotografiją Londone, tačiau vien studijos nėra jos pagrindinis užsiėmimas. Laisvu nuo pašalinių užsiėmimų metu Aistė su didžiuliu užsidegimu fotografuoja madą ir aktyviai dokumentuoja Svajonių krašto pasienio realybę. Sutikus mūsų heroję kiek labiau materializmu atsiduodančios Vilniaus dailės akademijos prieigose, kur ši, saulei nusileidus, tikriausiai, bandė grožėtis aptverto Sereikiškių parko vaizdais, nepraleidome progos ją pakalbinti. Priminsime, ne be reikalo - dar nespėjome susitikti ir susipažinti su visais naujokais, kuriuos nominavome praeitąmet. Taip, Aistė – viena jų.
Aiste, nuo kokių šunkelių nugrybavus žengei savo kūrybiniu keliu?
Fotografuoti pradėjau prieš penkis metus – kaip tik tuo metu nuklydau į virtualią erdvę ir ten atradau krūvą įvairių svetainių, kuriose jauni žmonės skelbė savo fotografijos darbus. Visi tie jaunuoliai pasirodė man tokie talentingi, tokie veržlūs ir kūrybingi... pagalvojau, kad taip pat galiu padaryti kažką gero. Ir pradėjau.
Ir koks fotografijos meno ginklas pirmiausiai pateko į tavo rankas?
Pačioje pradžioje nusipirkau labai paprastą fotiką – "Canon Powershoot" serijos aparačiuką. Tai buvo pakankamai nesudetingas įrenginys, tačiau apskritai - Canon’as siūlė vienas iš geresnių muilinių – todėl pasinaudojau proga ir pradėjau fotografuoti. Su savo pirmuoju aparatu ištempiau maždaug metus – tada supratau, kad atėjo laikas pirkti geresnį.
Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos galima būtų spręsti, kad kitas etapas faktiškai atvedė tave ir į dabartinį profesinį kelią, tačiau akivaizdu, jog viskas nevyko labai jau tolygiai. Taigi, kaip atsidūrei Londone?
Anksčiau fotografijos studijoms mano gyvenimo planuose vietos net nebuvo. Turėjau studijuoti mediciną! Tiesiog visada galvojau, kad praktikuojant tokį dalyką kaip fotografija ir taip įmanoma prasimušti visur – jeigu tik sugebi išiskirti iš kitų fotografų tarpo. Iki šiol esu įsitikinusi, kad labai svarbu nuolatos eksperimentuoti – naudodamasis savo sugebėjimais gali viską išmokti tiesiog natūraliai. Taip pat, labai svarbu įgyti apčiuopiamos praktikos, pvz. asistuojant kitiems fotografams.
Ir kodėl būtent šis miestas?
Apie tai, kad paliksiu Lietuvą, realiai pagalvojau tik nusprendusi pamiršti (bent jau kol kas) apie medicinos studijas. Tačiau matyt, esu per didelė bailė – negalėčiau išvažiuoti tiesiog. Tikriausiai todėl fotografiją būtent tik studijuoju – sunkiai įsivaizduoju save, išvažiavusią tik su vizija.., bandančią prasimušti. O Londonas – didžiausias miestas su realiausiomis galimybėmis. Bent jau Europos mastais.
Dar truputį apie profesijos pasirinkimą - ar būta ryškaus lūžio?
Būta ir netgi labai ryškaus. Jaučiausi gabi ne vien fotografijoje – man sekėsi gana daug dalykų – o biologija dar ir patiko. Ir kadangi abu mano tėvai buvo biologais, jaučiau nemažą spaudimą iš jų pusės. Apsisprendimas atėjo brandos egzaminų metu – laikiau viską, ko būtų reikėję biologijos arba medicinos studijoms pradėti, tačiau galiausiai nusprendžiau tiesiog pasiimti gap year’ą. Jo metu daug fotografavau, rinkau medžiagą savo portfolio. Norėjau daryti tai, ką mėgstu, kadangi supratau, kad tiek daug metų gamtamokslinėse studijose tiesiog nebūčiau ištempusi.
Tavo kūrybos stilius – iš kur jis?
Tiesą pasakius, esu labai persiplėšusi asmenybė. Dauguma mano fotografijų labai svajingos – tarsi pasakų šalies vaizdai. Tačiau dar prieš pradėdama fotografuoti, daug rašiau. Rašyti man buvo labai svarbu. Ir, žinoma, lygiagrečiai klausiausi daug muzikos – pakankamai tamsios. Ir daug dainavau. Ir tekstą pildavau labai tamsų – taip koncentruotai tamsų. Depresovą. Ir gana daug apie tai galvojau. Galiausiai suvokiau, kad mano fotografijos – vienintelis būdas padaryti pasaulį aplinkui bent šiek tiek šviesesnį. Gražesnį. Taigi, dabar – mano nuotraukos yra mano būdas susikurti kitą pasaulį. Panašų į svajones. Tą pasakų pasaulį, kuriame pati norėčiau gyventi. Ten man patiktų.
Kas atspindi Tave labiau? Tavo tekstai ar tavo nuotraukos?
Klausimas sudėtingas. Suabsoliutinant ir nededant ant svarstyklių tam tikrų detalių, kurių apstu tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, vienodai manęs yra ir mano rašyme, ir mano fotografijose. Tiesiog rašydavau tada, kai man budavo blogai, o kurdama nuotraukas ir dabar gerinu savo emocinę savijautą – sąmoningai.
Myli fotografiją labiau negu rašymą?
Tikrai taip. Kaip jau sakiau, ansčiau daugiau rašydavau, dabar fotografija atima visą mano laiką – ir nesunku surasti dešimtis to priežasčių. Fotografija yra glaudžiai susijusi su tuo gyvenimo keliu, kuriuo einu. Dabar bandau surasti tam tikrą pusiausvyrą ir savo fotodarbuose – stengiuosi įlieti tamsumo į kuriamus vaizdus. Tikiu, kad jau labai greitai iš to kažkas išeis.
Ar kartais nebusi mazochistė?
Galbūt. Galbūt ir sadistė.
Man iki šiol labai juokinga, kaip žmonės nustemba, kai prisižiūrėję mano pozityvių, svajingų nuotraukų pirmąsyk pamato mane – tamsią, juodą...ir taip toliau. Jiems sunku patikėti, kad tai aš darau tokias nuotraukas. Visada buvau labai pesimistiška. Ir taip, iš blogų nuotaikų reikėjo kažkaip išlįsti. Su tuo netgi reikėjo (tiesiogine prasme) kovoti – tą, galiausiai, ir pradėjau daryti. Darau iki šiol. Su tam tikromis išlygomis nuotraukose rodau tą realybę, kurią privalėjau pati sau susikurti.
Idėjos iš vidaus nėra tau svetimos?
Ir taip ir ne – visaip atsitinka. Kai pradėjau fotografuoti, fotografuodavau draugus ir šiaip... tai, kas mane supo. Praktiškai viskas būdavo labai spontaniška – pavyzdžiui, kartą nakvojau draugų kieme ir paryčiais mano dėmesį patraukė kažkokios senos geldos – idėja atsirado tarsi savaime. Ir taip budavo nuolat, taip vyksta ir iki šiol. Pačioje pradžioje impulsyvumas buvo nuolatiniu mano palydovu, vėliau fotografuoti praktiškai nustojau, tiesiog atėjo kūrybinio sąstingio laikas. Noro nebuvo, tai savęs nespaudžiau. Užsiėmiau kitais dalykais ir tik kai atėjo pasirinkimo tarp medicinos ir fotografijos laikas, supratau, kaip stipriai fotografiją mėgstu ir vėl ėmiau siekti su ja susijusių tikslų.
Studijuoji tai, kas tau patinka. O kiek to dirbi?
Londone tikrai turiu ką veikti su fotografija. Dabar aktyviausiai dirbu su vintažinėmis. Kadangi pati turėjau susirasti, su kuo bendradarbiauti – reikėdavo ir drabužių, ir visažistų – vykdžiau aktyvią paiešką internete ir gana greitai ji atnešė tam tikrų vaisių. Dabar su vienu boutique’u dirbu nuolat. Kai išeina nauja kolekcija, jiems reikia gaminti lookbook’us – ir aš jiems fotogafuoju. Ir viskas yra labai gerai – mūsų vizijos sutampa, galvojame taip pat... ir dirbti su jais – didelis malonumas.
O dar žadi daryti...?
Daug editorial’ų žurnalams. Istorijas kepti man patinka, taigi stengsiuos gaminti jų kuo daugiau ir siųsti leidiniams... turbūt visada galvosiu, kad tikrai galiu padaryti geriau, nes esu labai savikritiška, todėl kuo daugiau dirbsiu, tuo didesnio ir spartesnio tobulėjimo galiu tikėtis.
••
Žodžiai: Erlend Diagilev
Vaizdai: © Ailera Stone
