Kaip greitai bėga laikas, už savęs palikdamas praeities šešėlius ir senas, prirašytas knygas, dulkėtais viršeliais ir traškančiais lapais, numestas kažkur į kampą. Kaip greitai bėga metų laikai, virsdami į sniegą ir lietų, į saulę ir vėją. Į visą, ką aš galiu jausti, užuosti, liesti, kuo aš galiu džiaugtis ir gėrėtis, kas mane nuramina, paguodžia, supranta. Kaip greitai bėga akimirkos, dėl kurių verta užmerkti akis ir pasinerti į tą fantazijų sūkurį, siautulingai įtraukianti į kažkada buvusių, bet jau pasibaigusių...
Mane pažadino kažkoks keistas šnabždesys, atsklindantis iš gretimo kambario, kuriame aš praleisdavau mažiausiai laiko. Neturėjau jokio supratimo, kas gi tai galėtų būti. Nusprendžiau, jog reikia patikrinti, nors, prisipažinsiu, mieliau būčiau dar keletą valandų nusnaudęs. Vos tik išsiridenau iš savo patalo, buvau palytėtas šiltais saulės spinduliais ir silpnu, vos jaučiamu, vėjo gūsiu. Kažkur toli bangos ridenosi į krantą, galėjai išgirsti garsiai besikvatojantį švelnaus tembro moterišką balsą. O, kad būtų dar geriau, nusprendžiau įjungti radiją. Pasirodo, neklydau. Vos tik pradėjau gaudyti radijo bangas, mano ausį pasiekė seksualus ir taip pasiilgtas saksofono skleidžiamas garsas, kurį papildė dar seksualesnis nepažįstamas balsas. Nuostabus rytas, pradėti nuostabią dieną, išeidamas iš balkono, pagalvojau. Tiesa, visai pamiršau apie keistąjį garsą, kuris privertė mane pakilti ant kojų. Pirmyn. Likus vos keliems žingsniams iki užsibrėžto tikslo, mano žvilgsnį patraukė juodi moteriški aukštakulniai, negražiai numesti į skirtingas puses. Šalia jų, ant kėdės, gulėjo daili suknelė, išmarginta nematytais ornamentais, panašiais į hebrajų ar egiptiečių hieroglifus. Keista, bet ir ji buvo juodos spalvos. Priėjau arčiau, norėdamas ją labiau patyrinėti. Atsargiai pakėlęs nuo grindų, akies žvilgsniu primečiau jos dydį. Man dar niekada neteko liesti svetimų rūbų, tai buvo pirmas kartas, kuomet mano rankas liečia kažką svetimo. Žinoma, neneigsiu jog man nepatiko. Juk pirmas kartas būna pats nuostabiausias, ar ne ? Vos spėjau nuleisti paslaptingąjį apdarą, pajutau, jog už manęs kažkas stovi. Neturiu ko prarasti, pasakiau sau mintyse ir tą pačią akimirką išdrįsau atsisukti. Prieš mane stovėjo mergina, apsiklojusi chalatu, kuris apnuogino jos dailiai įdegusias kojas. Jos plaukai buvo susivėlę ir krito ant nuogų pečių. Jos veidas buvo be galo moteriškas, gal šiek tiek išbalęs, tačiau neiškankintas nuo nesuskaičiuojamos gausybės pudros ar beskonių lūpdažių. Ji metė į mane žvilgsnį, tarsi klausdama kas aš, ką aš čia veikiu. Norėjau jos klausti to paties, bet nusprendžiau patylėti. Mūsų tyla truko gal kelias minutes. Neiškentęs tos bauginančiai žavingos tylos, pradėjau artėti. Žingsnis po žingsnio. Atstumas darėsi vis mažesnis, bet sunkūs žingsniai, atrodė, truko visą amžinybę. Artėjau prie šios nepažįstamosios, nebijojau. Ta, iš pažiūros, trumpa kelionė, pavirto į nuostabiausią ir ilgiausią nuotykį. Svarsčiau, ar turėčiau jos kažko paklausti. Gal jai šalta, gal jai nejauku, o gal ji net nežino, kur, po velnių, atsidūrė ? Tokie ir panašūs klausimai mane pavertė kankiniu. Bet dabar aš jaučiausi laimingas. Likus keliems sprindžiams iki jos kūno, netikėtai sugavau jos žvilgsnį. Jis buvo ne toks, kokio tikėjausi - drąsus, paslaptingas ir atviras. Kaip maištaujančio paauglio. Jos lūpos ruošėsi kažką tarti. Sustojau. Radijas ir vėl grojo kažką lėto, o tolumoje girdėjau vis garsėjančią saksofono partiją. Nejučia pradėjo pilti šaltas prakaitas. Burna išdžiuvo kaip dykuma išdžiūva per sausrą. Laukiau, kas bus toliau. Mūsų daina nepamaldomai artėjo į pabaigą, jaučiau skambant paskutinius akordus. Tą akimirką jį puolė į mano glėbį. Jos akys šypsojosi. Ji tyliai pašnibždėjo man į ausį. Aš nusišypsojau. Ji dar kartą paprašė puodelio juodos kavos. Su dviem šaukšteliais cukraus.
