Skelbimai jau veikia

Vyšnių traukinys

11/4/12

Mes dalinomės slyvas iš dubenėlio: vieną paima Adas, kitą — aš. Jis griebė pačias didžiausias, o aš susiraukusi burbėjau, kad reikia imti bet kurią.
— O tu norėtum pakeliauti? — paklausiau, kai mes skaičiavom slyvas savo krūvelėse.
— Žinoma! Kaip dėdė Pranas. Praeitą savaitę jis iš Rusijos atvežė importinių kareivėlių. Im-por-ti-nių! — šūktelėjo. —  O tu?
— Nežinau...
Adas po nosimi sušnabžda: „keturiolika“ ir, paėmęs vieną slyvą, pradeda mėtyti iš vienos rankos, į kitą.
— Nežinai, ar norėtum? — klausia, kai slyva tiksliai nusileidžia ant Ado dešinės rankos.
— Atrodo, kad sunku.
Jis suraukia antakius, prašydamas paaiškinti
— Močiutė sakė, kad geriausia kelionė yra gyvenimas, — nei iš šio, nei iš to pasakau.
Adas nusijuokia:
— Kada sakė?
— Vakar, prie kriaušės.
Jis, atrodo, pasvarsto mano žodžius, paskui, nusijuokęs, įsimeta slyvą į burną.
— Saldi, — sako.
Aš išsirenku gražiausią iš savo krūvelės ir, spustelėjusi, perskiriu į dvi dalis.
Ant kauliuko juda kirmėlė.

***

Vidurdienis. Gulėjau ant pievos, pasislėpus tarp dviejų eglių. Saulė šildė kojas, išsikišusias iš slėptuvės. 
— Mama! Mama! — šaukia Adomas.
Atsidūstu ir atsimerkiu: eglės šakos užstoja dangų, sudarydamos įmantrų vitražą.
— Mama, Adas atėjo atsisveikinti, — Adomas pasilenkia, kilsteli vieną šaką į viršų, kad pamatytų mane. Akimirką jo žvilgsnis sustoja prie baltos servetėlės.
Tyliu, perbraukiu liežuviu sulipusias lūpas.
— Vyšnios, — meluoju.
Adomas nusišypso ir ištempia mane iš slėptuvės.  Jis susijaudinęs tarška apie Ado naują lagaminą ir turbūt įspūdingą kelionę. Adomuko akyse — smalsumas ir begalinis troškimas. Paglostau ranka jo viršugalvį, tačiau jis nerimsta, vis spurda.

Ant kažkada nupjautos kriaušės kelmo pastatytas lagaminas — senas, gremėzdiškas, aprūdijusiomis spynelėmis. Adas stovi išsišiepęs, stipriai apkabina mane pasisveikindamas.
— Pagaliau, — sako jis, — pagaliau išvykstu.
— Į Rusiją? — nubraukiu nesamą šapelį nuo jo švarko.
— Taip.
Mes juokiamės kalbėdami apie tiurja*: aš raginu būtinai paragauti, tačiau Adas prieštarauja, sakydamas, jog jo motina (amžiną jai atilsį) duonzupę gamindavo kiekvieną sekmadienį.
Adomukas zuja apie kojas, tada atsisėda ant kelmo, šalia lagamino. Jis krapšto aprūdijusią spynelę, ranka perbraukia oda aptrauktą rankeną.
— Palydėsi? — netikėtai paklausia Adas.
— Į stotį? Žinoma.
Saulė kaitina, mes neskubėdami žingsniuojam prie stoties. Ado batai nauji, o senas švarkas tvarkingai sulopytas. Kai paklausiu, ar jam nekaršta, jis ramiai atsako, kad ne.
Aš išsitraukiu iš rankinės servetėlę ir nusikosiu. Adas nesusirūpina, eina pirmyn.  Greitai perlenkiu servetėlę (vyšnios susigeria į ją) ir įgrūdu atgal.
— Pasiilgsiu tavęs, Laura, — sako jis, kai atvažiuoja traukinys.
— Ir aš, — tarsteliu.
Adas jau įsimaišė tarp keleivių, o aš stipriai spaudžiu lūpas.
— Ei, bet juk ne visam gyvenimui! — šūkteli atsisukęs.
Žiojuosi pritarti, tačiau tik užspaudžiu burną delnu.
Traukinio durys užsidaro, tik per stiklą matau susirūpinusį Adą. Pažiūriu į savo delną, o ten — sutraiškyta vyšnia.
— Keliauti baisu, — sušnabždu jai.
Traukinys nubilda bėgiais.

***

Mano tėvas pjovė kriaušę, kurios lapai buvo išmarginti spalvotomis dėmėmis. Kai aš paklausdavau, kodėl taip yra, nors ne ruduo, tėvas atsakydavo, jog kriaušė serga. „Serga“ — mąsliai pakartodavau aš.
— Ką tu darytum, jei susirgtum? — paklausia Adas.
— Nenoriu sirgti, — atsakau, — ir nesirgsiu.
— O jei?... — ryzga jis.
— Niekam nesakyčiau, — sušnabždu.


***

Akimirką pastoviu užsimerkus, nesąmoningai spausdama dešinę ranką į kumštį.
— Keliaujate? — paklausia senukas, kai nuvažiuoja Ado traukinys.
— Vis dar, — šypteliu.
Lėtai atsimerkiu, atleidžiu kumštį. Dangus jau pilnas. Lis.
Palinkiu vyriškiui gero vakaro, o gal apskritai — gero gyvenimo, ir einu namų link. Galvoju, kad dar kartą parodysiu Adomukui kriaušės kelmą, papasakosiu apie tą dieną, kai ją nupjovė, pasakysiu tai, ką man sakė močiutė. Vakare mes su Adomu per pusę pasidalinsime šiltą bandelę su obuoliais ir... ir...
Naktį žaibavo.


_______
* Duonos sriuba (rus.)