Laurynas Bagatyrius

Jausmais visko niekada neišreikši. Nepadarysi to teisingai. Liksi nesuprastas iki galo. Visada. Pradėsi tikėti tuo, ką sako kiti, ar bent retsykiais abejoti tuo, kuo tiki pats. Ir viskas yra tik dėl vieno – yra tik dvi nuomonės, požiūriai, skoniai ir atsakymai pasaulyje. Vienas yra tavo, o kitas, matyt, neteisingas. Tačiau ar tas, kuris sako savo nuomone ne tavo žodžiais negali manyti taip, kaip tu ..? Juk tai atrodo taip paprasta. Tai tarsi trikampių panašumo požymis, bet kuris iš tų dviejų. Tarkim, jei pagauni vieną kampą, tačiau kito niekaip negebi perprasti, bet turi pagrindą, kraštinę ir štai suradęs dar vieną tokį kampą, kuriuo į viską žiūri supranti, jog tas žmogus viską mato taip pat, tik jo tekstas, išraiška skiriasi, taip pat kaip ir skiriasi kraštinių dydžiai. O jei tie tariami nuomonių trikampiai yra ne tik panašūs..? Jei jie yra vienodi ..? Viskas tampa kur kas paprasčiau. Tu jį iš karto atpažįsti. Tu matai tą patį ir tau tai yra taip pat gerai pažįstama, kaip tavo paties atvaizdas veidrodyje.

Ar žmogus nusipelno dar vienos progos ? Jei tik jis yra žmogus. Ar jis yra žmogus ? Kaip tai sužinoti ..? Kvėpuoja, gali mąstyti, geba jausti kaltę, turi dvi rankas, nešioja drabužius, skaito, kalba… Tai juk paprasta. Ir štai čia aš. Nesuprastas, o gal teisingiau, per stipriai suprastas, perprastas. Bet kuriuo atveju jaučiuosi taip, lyg būčiau ant plausto, kuris plaukia didelės, plačios, galingos upės viduryje ir  vis atėja, jau akimis užmatomas krioklys, už kurio matyti tik dulksna ir debesys… Širdis jau net ne kulnuose, o skęsta užėje… Ir aš vis dar bijau suprasti, jog kito kelio nėra. Taip ir norisi įšokti į tą upę,  su tiesiog degančiu adrenalinu ir  atsistojus ant upės dugno nueiti iki kranto, išlipti ir toliau gyventi…

Ji atsirado netikėtai. Laukiau to jau seniai, numačiau, jog taip gali nutikti, tik netikėjau, jog sulauksiu tos dienos, kai galų gale liko tik pusmetis iki kol nebepasimatysim tikriausiai ilgai... Tikriausiai, niekada nebebūsime šalia, drauge, kartu. Tai buvo taip džiaugsminga vėl lyg ir pajusti tai, kas buvo jau prieš keleta metų... Tą tokį nuostabiai keistą jausmą, kuris vertė ryte iš lovos verstis kaip rytinis šauksmas į kuopą. Štai čia ir sustosiu. Pats save stabdau. Viena yra, kai ir jai bent kiek esu įdomus. Kita, kai jai natūraliai yra nusišikt ant manęs, tačiau dėl savo elegantiškumo ir subtilumo ji to negali ir nerodo, neišsiduoda, tačiau sąmoningai bando to vengti. Buvo tokių, kurios lyg ir traukia. Ne tik šuniškų instiktų dėka, bet kažkuo daugiau, tik supranti atėjus momentui, kad tai lyg ir išgaravo. Tavo lūpos, kurios prieš tai buvo lipnios naminės močiutės braškių uogienės dėka, su kuriomis taip žaidei jas suglausdamas ir atleisdamas, ir jos taip smagiai lipo, dabar jos nebelimpa... Nusivaliau lūpas keliais judesiais krimstelėdamas jas. Tas judesys buvo Ji. Tas nelemtas žvilgsnis į praeitį pro petį viską sunaikino. Tačiau po to aš galėjau atsigerti savo mėgstammųjų obuolių sulčių. Už jas man nėra nieko skaniau. Keli lašai nuvarvėjo ant mano liežuvio iš Jos rankų. Ir godžiai nurijau visais liežuvio receptoriai pajautęs tą tobulą sonį – švelnų, salstelėjusi su rugštele ir tuo nuostabiu paskoniu...

Tačiau ar verta buvo dėl tų dviejų lašų obuolių sulčių atsisakyti viso šaukšto braškių uogienės ..? Kaip jo atsisakiau ..? Tiesiog paskutinis ragautas dalykas burnoje palieka specifinį skonį, paskonį – tai kas lieka nurijus valgomą objektą. Tai dažnai būna esminė maisto skonio dalis, nes ji ir tik ji priverčia tave užsinorėti to dar arba daugiau to neberagauti niekada, nes šis jausmas visada yra ilgesnis už maisto skonį atskleidžiamą dar kramtant, nebent tu užsikandi kuo kitu.  Būčiau patenkintas su ta braškių uogiene, bet tos sultys, jų buvo per mažai, jog sunaikintų braškių uogienės skonį ir pasijaustų tas nuostabus pamėgtas obuolių sulčių skonis, bet jų taip norėjosi, jos juk mėgstamiausios...

Ir kodėl taip visada ? Aš nepasimokau niekada. Bet juk niekada negali žinoti kiek toje taroje sulčių, jei jų kiekio nesimato. Negali žinoti ar tau tiek užteks, bet nori ir rizikuoji. Dabar. Atradau naujas obuolių sultis. Užteko man jų pauostyti ir jau noriu jų, trokštu jų. Bandau iki pikselių atkurti visą tą vaizdą, kurį mačiau uosdamas tas sultis. Aš vis bandau prisiminti tą kvapą, į ką jis buvo panašiausias... Ir kas gi iš to, jei jų negaliu paragauti..? Galiu bandyt uosti, bet tik tiek ir ne daugiau. Jos padėtos ant spintos, o aš pasiekiu tik jos viršutinę lentyną... Ir kas man belieka daryti ..? Laukti ..? Kol kas nors aukštesnis ateis ir nukels ..? Kol tiek šokinėsiu, jog išlavinęs raumenis pagaliau pasieksiu ..? Lentynomis nepalipsiu, o toje erdvėje tik aš ir spinta. Joje daug skanėstų, bet nei vieno nesinori, kitiems delikatesai, o aš jų nesuprantu. Neskanu. Gal jei mirtinai badas prispaus, paragausiu ko nors patrauklesnio iš aukštesnės lentynos. Bet... Ir kas ten, po velnių, padėjo tas sultis ..???

Ji "Ir aš nesu obuolių sultys - jų pilna, visur ir visokių... "

Aš "Esi. Nes joks daugiau skonis išskyrus obuolių sultis nesukelia man tokio malonumo ir tokių jausmų. Tai daugiau negu sultys. Ir tik pačios skaniausios, kurių kasdien neparagausi, pasiekia pajūčių viršūnę..."