Savo gyvenime turėjau gana didelę problemą. Įsimylėdavau lygiai septyniolika kartų dažniau nei įsimyli statistinis žmogaus vienetas.
Įsimylėdavau šviesiaplaukes, tamsiaplaukes, raudonplaukes, plaukų spalvą keičiančias dažniau nei statistinis moters vienetas moteris, ilgaplaukes, trumpaplaukes, aukštakulnius dievinančias ir jų nekenčiančias, vyresnes ir jaunesnes, visas, kurios tą akimirką mano smegenyse sukeldavo revoliuciją, nuversdavusios prieš tai tvirtai idealizmo soste įsitaisiusią.
Jos man suteikdavo daugiau jėgų nei stipriausi stimuliatoriai, nupūsdavo visus ankstesnius įsipareigojimus lyg galingiausi ventiliatoriai, jų dėka pažvelgdavau į pasaulį plačiau nei jautriausi lokatoriai, nesuvokiamais būdais rasdavosi energija didesnė nei ta, kurią gamina branduoliniai reaktoriai,
Kiekviena iš jų buvo savaip ypatinga. Aišku, šito joms niekada nesakydavau – sakydavau dalykus, kurie priversdavo jas pasilikti ilgiau, nei joms patartų sveikas protas. Gal dėl to jaučiuosi kaltas. Bet, kaip jau minėjau – dažnai įsimylėdavau, o tuo metu svarstymai apie pasėkmes tolygūs meilės sąvokos neigimui. Kalbant apie šį pragaištingą reiškinį, gana daug laiko praleisdavau mėgindamas išsiaiškinti pagrindines jo priežastis, kilmę ir reikšmingumą. Vėl. Ir vėl. Žinoma, lengva nuspėti, jog nesėkmingai, tačiau tenka pripažinti ir tai, kad šis reikalas man kėlė malonumą ar bent jau lengvą pasitenkinimą.
Kad ir kaip bebūtų keista, įsimylėjimui nemažos įtakos turi visiškai paprastos detalės. Kvapas - visi žino to svaiginančio aromato galią. Neužuodžiama spinduliuotė pasitikėjimu savimi, arba kaip tik, pažeidžiamumas. Lūpų tankis, plaukų lengvumas, akių koduotė, balso tėkmė. Argi tai dalykai, kurie nepriverčia bent trumpam įsimylėti įsimylėti? Jei ne, tai kas tada?
Vienas šis akimirkos žavesys ir skirtingų kombinacijų bei algoritmų junginys, veikiantis toje pačioje sistemoje, keičiantis kūnus, mano gyvenimą pavertė pilnaverčiu. Na, bent jau man taip rodėsi.
Tačiau visas šis pilnumas, tebuvo nesustabdomas bėgimas, kažkas panašaus į krioklį, kažkas panašaus į bėgimą tolyn, kai, rodos, plaučiai atsisako priimti orą, gailėdami kojų. Juk nuo to pabėgti neįmanoma, fiziškai. Protiškai taip pat. Štai, štai kokia mano problema.
