Mellowmiau

Ir vėl tylūs sėdėjimai, neramūs žvilgsniai pro langą ir skaudžiai tylintis telefonas. Seni prisiminimai. Naujas skausmas. Nauja būsena. Ir pasiilgti namai nekelia džiaugsmo. Kiekviena gatvė, kiekvienas nukritęs medžio pumpuras, net kvapas, viskas primena jau praėjusias dienas. Mokyklą. Ech, ir kai dabar pagalvoji - tais laikais buvo lengva gyventi.
Ir visgi, antra diena tylos. Spengiančios ausyse. Kaltas jis, tačiau būsena tokia, it aš būčiau kaltininkė. Įdomu kodėl. Išsiauklėjo? Silpna? Kvaila? Naivi? Daug klausimų, daug norų pasirinkit teisingai. Pašaliniai balsai ir kitų norai. Po galais, metų daug, o proto nulis?? Pradedu manyti, jog nemoku gyventi. Jausmas žlugdo.
Ir sėdi, vis prie to lango, žvelgi į ramų ežerą ir mąstai. Jis jo neprimena. Nebuvo akimirkų ten, nebuvo akimirkų niekur. Ir keista. Nesusiję dalykai primena tai, kas buvo. Taip neturėtų būti. Ir taip velniškai bloga. Norisi užbaigti, bet, bet kažkas neleidžia. Kvaila įsimylėjusi širdis. Ir kažkada jis klausė, ar noriu pasivaikščioti traukinio bėgiais. Man rodos, jog dabar jais ir vaikštau, o traukinys nenumaldomai artėja, o kojos... kojos sustingę, priaugę prie bėgių ir traukinys perskrodžia mane kiaurai. Turėtų nieko nelikti, tik lieka kūnas, niekam nereikalingas ir nenaudojamas, o siela, siela klaidžioja ieškodama ramybės, bet jos neranda. Čia turėtų pasirodyti angelas sargas ir tarti, jog viskas bus gerai, laikas gydo žaizdas. Tuomet, aš nesutikčiau, laikas gydo fizines žaizdas, o dvasines.. o dvasinės žaizdos išlieka amžiams, kartais jos sumažėja, bet vėl gi, papučia vėjas pasalūnas ir viskas sugrįžta, tik dvigubai skaudžiau nei ankščiau.
Ir begarsis klyksmas perskrodžia kambarį, atsitrenkia į vieną siena, o paskui į kitą, galiausiai sugrįžta į ten iš kur buvo ištrūkęs. Apgaulė. Kvaila. Naivi. Mergaitė. Mylėjo.
Tylūs žodžiai, saldūs pažadai ir širdis taria - šį kartą nebus gerai. Mokomės gyventi, nes gi ne pasaulio pabaiga?