Pamenu laikus, kai palyginti dar visai neseniai į močiutės spintą įlįsdavom tik prieš teminius vakarėlius, „Baltus Batus“ ir karnavalus. Tuoj po to iškyla kitas prisiminimas, kaip prieš ketverius metus Paulius ir Svajonė Stanikai, menininkų pora, „Pravdai“ pasakojo su kokiu pasigėrėjimu paryžiečiai per priėmimą spoksojo į Svajonės batelius, paveldėtus iš Pauliaus senelės, t.y. visiškas antikvaras iš prieškarinių laikų. Fotografavo Svajonės kojas, gyrė ir aikčiojo: „nors jie tik pora milimetrų skiriasi nuo šiuolaikinių aukštakulnių“, - nuostaba dalinosi Paulius. Taip, visais metais buvo ir yra tokių, kurie su pagarba ir patirtimi žiūri į dulkančią senieną. Ir tokių, kurie ją atrado dabar. Ne iš naujo, o pirmą kartą.

Yra ir tokių, kurie pasimėgaudami pirštais bado į dabartinį vintažo pasisekimą. Sako, kad neveltui mūsų močiutės ir mamos aštuntajame dešimtmetyje nustojo nešioti odą beriančias sintetines bliuskes ir storos vilnos apsibumbulavusius švarkelius. Juk kadaise tas pats mūsų iš naujo pamėgtas retro radinys buvo visiškai nauja švara kvepianti prekė.

Tad masinės drabužių linijos rudens sezonui prisigamino vintažinių kirpimų švarkų su antpečiais, vestvudiškų punk liemenių ir koketiškai kuklių trisdešimtųjų metų Pasaulinės krizės inspiruotų suknelių. Moterims – viskas moteriška ir vietoje. Vyrams – džentelmeniška ir irgi vietoje.

Sako, mados grįžta ciklais, tačiau tai, kas įvyko su vintažine manija yra nepaaiškinama, nes vienu metu iš praeito amžiaus grįžo visi dešimtmečiai. Panašu, kad ateityje bandydami apibrėžti pirmojo XXI a. dešimtmečio madą, to taip lengvai padaryti negalėsime (na, nebent juokais užteks pasakyti – uggs’ai, raybanai ir leginsai, bet ar taiklu? Ne).

Šiomis dienomis labdaros parduotuvės, ta pati „Humana“, tapo nebe pigių drabužių sandėliais, o vintažo maniakų destinacijos taškais. Šiuo atveju gerai yra tai, kad net ir patys baisiausi fasonai yra ekologiškai perduodami į madingųjų rankas – išplaus, persius, iškvėpins. Nors, kaip bebūtų, suknelė – ne vynas. O vertingas antikvaras nesimėto skuduryne.

Tiesa, Lietuvoje to dar nesijaučia, tačiau Vakaruose visos antrarankinės parduotuvės staiga tapo butikais. „Sena“ ir „padėvėta“ (pirko tie, kurie kitaip neturi pinigų atsinaujinti sezonui) tapo „originalu“ ir „neįkainojama“. Tiksliau brangiai įkainota.

Bent Lietuvoje dėvėtų rūbų kainos dar nesiremia į lubas. Tikiuosi, ir nespės. Trendas praeis. Liks tik tie, kurie vintažu puošėsi ir stebino prieš dešimt. Tie puošis ir po dešimt metų.

Nebent ateis kita banga – iš trečių rankų. Tai, ką iš skudurynų atsirinko, persisiuvo, pataisė originalumą vertinančios puošeivos mados versle staiga atras savo nišą ir gal net netruks, kaip lenksime durų rankeną į parduotuvę „iš trečių rankų“.

Ar tu pats renkiesi vintage ar ne? Pasakyk.



Vaizdas: mylimos fotografės Sagos